Saleziečiai

Įkūrėjas

Šv. Jonas Bosko (1815-1888)

jaunimo tėvas ir mokytojas

1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje, Beki gyvenvietėje, Margaritos ir Frančesko Bosko šeimoje gimė jauniausias sūnus – Jonas. Netikėtai mirus tėvui, dvejų metų Jonukas liko su dviem vyresniais broliukais, sergančia senele ir mama.

Jonukas nuo pirmųjų „oratorijų“ kaimo tvartuose, kur žiemą susirinkę kaimynai klausydavosi jo skaitomų pasakų apie Prancūzijos karalius, pagrindiniu vaikų ir suaugusių subūrimo tikslu laikė maldą. Kjeri seminarijoje Jonas labai stengėsi, kad gautų 60 lirų premiją. Likusią dalį pinigų užsidirbdavo kam nors barzdą skusdamas, drabužį lopydamas ar siūdamas.

1841 m. gegužės 26-ąją, šventimų dieną, sąsiuvinyje užrašo: „Kunigas neina vienas nei į dangų, nei į pragarą. Jei darys gera, eis į dangų su visomis sielomis, kurias bus savo geru pavyzdžiu išgelbėjęs. Jei darys bloga, papiktins kitus, pražus drauge su sielomis, dėl jo papiktinimų pasmerktomis. Todėl stengsiuos vykdyti šiuos pasižadėjimus: nuolat būsiu užimtas, dėl sielų išganymo kentėsiu, nusižeminsiu visur ir visame kame, visada vadovausiuos šventojo Pranciškaus Salezo meile ir meilingumu“.

Jis dabar kunigas Jonas Bosko. Kunigo Kafazo patartas, tęsia studijas Turine. Prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios rengiami kunigai. Laisvomis nuo paskaitų dienomis jie tarnauja ligoninėse, kalėjimuose, sako pamokslus, klauso išpažinčių, moko katekizmo, slaugo ligonius. J.Bosko lanko skurdžius priemiesčius, kuriuose išvysta pranašišką vaikystės sapną: nuskurę, išsekę vaikai keikiasi, pešasi. Ir kitiems kunigams neramu: anksčiau Turino vaikai ateidavo į zakristijas mokytis katekizmo. Dabar zakristijos ir klebonijos tuščios…

Oratorijos

Reikia patiems kunigams išeiti pas vaikus: į gatves, prekyvietes, gamyklas. Milane veikia oratorijų tinklas. Brešoje kun. Liudvikas Pavonis dar 1809 metais įsteigė oratoriją „skurdiems, neaptašytiems ir paniekintiems“ vaikinams. Turino klebonai lūkuriuoja, tačiau jauni pensiono kunigai jau ieško išeities. Džiovanis Cochis 1841 metais Moschine, skurdžiausioje, blogą vardą turinčioje sodyboje, įsteigė pirmąją Turino sekmadieninę oratoriją. Kunigas Katazas nori organizuoti centrą, kur apleisti vaikinai ir kaliniai rastų pagalbą. J.Bosko siekia to paties. Netikėtai užkalbintas kalkėtais mūrininko drabužiais šešiolikmetis padeda suburti Mažųjų mūrininkėlių oratoriją. Po savaitės pas kunigą, kuris moka švilpauti, atėjo su devyniais draugais.

Vaikinų daugėja. Diena ilga, reikia ką nors veikti. Praeina trys mėnesiai – jų jau dvidešimt penki, o iki vasaros – aštuonios dešimtys. Bosko stengiasi išvengti nemalonumų, vedasi vaikus į kalvas, prie upės, į Marijos šventoves. Pirmąją žiemą kvietė vaikinus, kuriems labiausiai grėsė pavojus. Kiekvieną šeštadienį, prisikimšęs kišenes tabako, vaisių, bandelių, eidavo į kalėjimus norėdamas tapti kalinių draugu. Buvusius kalinius kunigas stengėsi įtaisyti pas sąžiningus amatininkus, dažnai juos lankydavo.

Berniukus traukė jauno kunigo nuoširdumas, linksmumas, gerumas. Jis suprato, kaip svarbu jiems kaip nors išlieti savo: „Žaiskite, šokinėkite, darykite, ką norite, tik nenusidėkite“.

1844 metų vasarą J.Bosko perkeliamas į Valdoką, kur oratorijai platesnė erdvė. Vaikų pilna visur: kieme, ant laiptų, kun. Bosko ir kun. Borelio kambariuose. Kiekvienas savaip „darydavo tvarką“. Sekmadieniais išsirikiuodavo apie du šimtus paauglių ir iškilmingai su abiem kunigais žygiuodavo šv. Mišių į bažnyčią.

Gruodžio 8-oji – iškilminga diena. Vaikai pakviečiami į savo koplytėlę. J.Bosko rašo: „Buvo aukotos šv. Mišios, labai daug berniukų atliko išpažintį ir priėmė šv.Komuniją, o aš verkiau, nes man pasirodė, kad oratorijai jau padėti tvirti pamatai“. Tą dieną oratorija pavadinta Šv. Pranciškaus Salezo vardu. Jau formuojasi Bosko oratorijos bruožai: su triukšmingais žaidimais ir džiaugsmo protrūkiai. Ji skyrėsi iš kitų oratorijų, kuriose vaikai susitikdavo su vadovu kelėtai valandų, Mišias lankydavo kiekvienas savo parapijoje, juos į oratorijas atvesdavo tėvai, garantuodami gerą elgesį. O J.Bosko su savo vaikais praleisdavo visą sekmadienį, kiekvieną vakarą susitikdavo pamokose ir šv. Mišiose dalyvaudavo visi kartu. Be to, jis lankydavo vaikus darbo vietose ir pradėjo nuo kalinių, nuo apleistų ir pavojingų vaikų, kuriems labiausiai reikėjo globos. Vargingiausius maitino, priėmė pas save gyventi. Mama Margarita pardavė savo brangenybes ir pinigus atidavė „Jonuko vaikų“ maistui.

Siekdamas įtraukti jaunuolius į darbą, J.Bosko 1853-1861 metais prie oratorijos atidarė batsiuvių, siuvėjų, stalių dirbtuves, knygrišyklą ir spaustuvę. Vėliau įrengė šaltkalvio dirbtuves.

1855-aisiais, per Apreiškimo šventę, pagaliau išsipildo pranašiški sapnai – kunigas J.Bosko įsteigia Saleziečių kongregaciją. Pirmasis jos narys – Mykolas Rua, tas pats aštuonmetis berniukas, kuriam oratorijos kūrimosi pradžioje, vieno susitikimo su vaikais metu, nebeturėdamas padovanoti Marijos medaliuko, J.Bosko ištiesė kairę sakydamas: „Imk, Mikelinai, imk!“, o dešiniąja perkirto: „Mes viskuo dalysimės perpus“.

Vaikus reikėjo maitinti, mokyti, reikėjo drabužių, patalpų kai kuriems gyventi, patalynės, lauko žaidimų aikštės, bažnyčios kasdieninėms maldoms ir darbo. Tačiau kun. Bosko labdara mažai kas žavėjosi. Jis dažnai buvo „kalamas prie kryžiaus“, kentė panieką, buvo apšaukiamas vagimi ir bepročiu, tačiau neabejojo savo misija. Nuo mažumės šalia buvusi mama Margarita, kai reikėjo vaikams pagalbos, atėjo gyventi pas sūnų. Ir paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido lopydama vaikų drabužėlius, kepdama, virdama valgį ir juos guosdama.

Bet Bosko nebuvo vienišas. Jis visą laiką jautė Dievo ir Jo Motinos globą. O lengvesniais atvejais padėjo žmonės. Tai kun. Liakuris, skolinęs knygas pirmajai „tvarto oratorijai“; kun. Kalozas, tapęs pirmuoju dvasiniu globėju, seminarijos draugas Liudžis Komolas, didysis sielos ugdytojas. Oratorijos laikais artimi pagalbininkai buvo keli kunigai, ypač kun. Kafasas ir „tėvelis“ kun. Borelis. Bosko sulaukė ir pasauliečių pagalbos. Tie geros valios vyrai ir moterys padėjo įgyvendinti vizijose Jėzaus ir Marijos keliamas užduotis.

Misijos

1871-1872 metais J.Bosko sapnavo „laukinius“ kraštus. Po metų pasikartojo sapnas su dykuma ir labai žiauriais žmonėmis. Mintys apie misijas nuo seminarijos laikų nedavė ramybės, ir vis ateidavo kvietimų iš įvairių kraštų. Atėjo laikas keliauti. Prisiminęs sapną Bosko pagal geografijos knygas ir žemėlapius atpažįsta Pietų Ameriką, Patagoniją. 1874 metais saleziečius pakviečia Buenos Airių arkivyskupas. Į Valdoką renkasi savanoriai. J.Bosko atrenka šešis kunigus ir keturis koadjutorius. Vadovu paskiriamas Džiovanis Kaljeris, 37 metų nepaprastai veiklus kunigas, diplomuotas teologas, klierikų profesorius, muzikos mokytojas ir kompozitorius. Lapkričio 11-oji. Marijos Krikščionių Pagalbos šventovė ir aikštė prieš ją pilna žmonių. „Suraskite skurdo į svetimą šalį nusviestus brolius. Paskui reikės evangelizuoti Patagoniją“, – skamba išlydinčio „tėtės“ žodžiai. Iš viso J.Bosko surengė vienuolika misijinių ekspedicijų, bet pirmoji buvo stipriausia.

Buenos Airėse misionieriai įkūrė šventadienio oratoriją, pradėjo kurti mokyklas. Pasiekė Urugvajų. Ten irgi nerado jokių katalikybės ženklų. Kunigas Kaljeris nusprendė steigti profesinę mokyklą, pirmąją krikščionių kolegiją Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, ir pradėti dirbti su skurdžiausio Buenos Airių rajono La Bosa, kurį valdė masonai, vaikais.

1877 metais J.Boskas parengė „Saleziečių žinių“ pirmuosius numerius. Nuo to laiko „Saleziečių žinios“ pasakojo apie saleziečius, jų misijas ir didžiąsias Marijos Krikščionių Pagalbos malones, telkė bendradarbius. Tais metais J.Bosko išsiunčia jaunučių saleziečių ekspediciją. Ji pavadinama „vaikų kryžiaus žygiu“. Kartu iškeliavo J.Bosko įkurtos Marijos Krikščionių Pagalbos vienuolijos dukterys.

Buenos Airių arkivyskupas 1878 metais į indėnų žemes pasiunčia vikarą monsinjorą Espinosą ir du saleziečius. Kunigų saleziečių ir vikaro kelionė garlaiviu iš Paranos baigėsi audra jūroje, iš kurios jie vos grįžo. Kita kelionė pas indėnus vyko po metų su ten persikeliančiu kariuomenės daliniu. Misionieriai keliauja per Pampos dykumą apie 1300 kilometrų raiti ir klibančiais vežimais , krikštija indėnus. Visą mėnesį keliavo dykuma iki Rio Kolorado upės. Čia aukoja šv. Mišias ir vėl kelionė, jau su kareivių būriais. Buenos Airių vyskupas Patagonijos misijas 1879 metais pavedė kun. J.Bosko.

Dievo namai ir Dangaus vartai

Kun. J.Bosko statė ir bažnyčias. Pirmąją pašventino 1852 metais – tai saleziečių Porciunkulė. Antroji, Marijos Krikščionių Pagalbos bazilika, 1868 iškyla greta. 1880 metais stato dvi bažnyčias – Turine ir Valekrozijoje. Bet liko nebaigti treji saleziečių namai Marsilijoje, Nicoje ir Specijoje.

Romoje sunkiai ėjosi Švč. Širdies bažnyčios statyba. Kardinolas Alimonda tarė popiežiui Leonui: „Paveskite tai kunigui J.Boskui. Jis sutiks“. Taip, jis nepasipriešino, nors jėgų nedaug beturėjo. Prasideda elgetavimas po Italiją, Ispaniją, Prancūziją. Į Paryžių J.Bosko išvyko beveik aklas, vos laikėsi ant kojų (sirgo venų išsiplėtimu). Varginančios kelionės, susitikimai su žmonėmis, menkas poilsis. Eilės vežimų laukė audiencijos pas stebuklingą kunigą. Meiliai priėmė Paryžiaus turtingieji ir Bažnyčios autoritetai. Visi aukojo. Tačiau to vieno karto Prancūzijoje neužteko bažnyčiai pastatyti. Jis vėl važiavo, jau visiškas ligonis, mokinių lydimas, rizikuodamas savo gyvybe.

Švč. Širdies bažnyčia Romoje buvo pašventinta 1887 metų gegužę.

Kun. J.Bosko užgeso kitų metų sausio 31-osios naktį, eidamas 73-iuosius.

Tolimais keliais nuo Turino į Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Čilę, Ekvadorą, į Afriką, Pekiną, Honkongą, Kalkutą, Madagaskarą skubės jaunieji saleziečiai – italai, prancūzai, lenkai, lietuviai. Ten kurs savo namus, universitetus. Ten apsigyvens ir mažo Italijos kaimelio didelio žmogaus garbė ir Dievo valia.

Kunigas J.Bosko Dievo tarnu paskelbtas 1909 metais, palaimintuoju – 1929 ir šventuoju – 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas.

Prevencinė sistema

Don Bosko sukūrė prevencinę ugdymo sistemą, kuri remiasi trimis ramsčiais: protu, religija ir meile. Vietoj bausmių ir represijų, ši sistema skatina jaunuolius augti per pozityvų ryšį su auklėtoju, sąmoningą tikėjimo praktikavimą ir racionalų supratimą, kodėl tam tikros vertybės yra svarbios.

Šv. J. Bosko laiškas iš Romos

Mano brangiausi sūneliai J. Kr.

Toli būdamas ar arti, nuolat galvoju apie jus. Turiu tik vieną troškimą – matyti jus laimingus laike ir amžinybėje. Ta mintis ir tas troškimas ragina mane rašyti jums šį laišką. Mano brangieji, man sunku būti toli nuo jūsų. Jūs negalit įsivaizduoti, kokia man kančia jūsų nematyti ir negirdėti. Šias eilutes aš norėjau parašyti jau prieš savaitę, bet nuolatiniai darbai man trukdė… Vis dėlto, nors ir sugrįšiu už kelių dienų, bet noriu jus pasiekti šiuo laišku pirmiau negu tai galėsiu padaryti asmeniškai. Tai bus žodžiai to, kuris jus karštai myli Jėzuje Kristuje ir privalo jums kalbėti laisvai, kaip tėvas. Ir jūs man tai leidžiate, ar ne? Ir įsidėmėsite, ką sakysiu, ir taikysite tai praktikoje.

Oratorija prieš 1870 metus

Aš jau sakiau, kad vien apie jus nuolatos galvoju. Taigi vieną vakarą nuėjau į kambarį ir, rengdamasis ilsėtis, pradėjau kalbėti maldas, kurių mane išmokė mano geroji mama.

Staiga – pats nežinau, ar buvau užsnūdęs, ar išsiblaškęs, bet man pasirodė, kad prisistatė du seni oratorijos auklėtiniai.

Vienas iš jų priėjo prie manęs ir nuoširdžiai pasisveikinęs pasakė:

– O, Don Bosko, ar mane pažįsti?

– Žinoma, pažįstu – atsakiau.

– Ir mane dar prisimeni? – pridūrė kitas vyras.

– Ir tave, ir visus kitus. Tu esi Valfre ir buvai oratorijoje prieš 1870 metus.

– Sakyk, – tęsė tas vyras, – ar nori pamatyti jaunuolius, kurie buvo oratorijoje tada?

– Taip, parodyk man juos – atsakiau, – man tai bus didelis džiaugsmas.

Tada Valfre parodė man jaunuolius, visus tokio amžiaus ir išvaizdos, kokia buvo senais laikais. Man pasirodė, kad esu senojoje oratorijoje per rekreaciją. Gyva, judru, linksma. Kas bėga, kas šokinėja, kas šoka. Čia žaidžia varlę, ten lenktyniauja ar mėto kamuolį. Vienoje vietoje būrelis berniukų klausosi istorijėlę pasakojančio kunigo, kitur klierikas žaidžia su vaikais asilas skrenda ar meistrelį. Dainuoja, juokiasi visuos kampuos, visur kunigai ir klierikai, o aplink juos linksmai šurmuliuoja jaunimas. Buvo matyti, kad jaunuolius ir vyresniuosius sieja didžiausias nuoširdumas ir pasitikėjimas. Gėrėjausi tuo reginiu, o Valfre man tarė:

– Matai, draugiškumas pažadina meilę, o meilė – pasitikėjimą. Tai atveria širdis, ir jaunuoliai be baimės viską pasisako mokytojams, asistentams ir vyresniesiems. Yra atviri per išpažintį ir kitur, ir klusniai atlieka, ką liepia tas, kurio jie jaučiasi esą mylimi.

Oratorija 1884 metais

Čia priėjo prie manęs kitas mano senasis auklėtinis su visai balta barzda – tai buvo Buzzetti Giuseppe – ir paklausė:

– Don Bosco, ar norite pažinti ir pamatyti jaunuolius, kurie dabar yra oratorijoje?

– Žinoma, noriu – atsakiau – juk jau beveik mėnuo, kai jų nematau!

Ir jis man juos parodė. Pamačiau juos visus rekreacijos metu. Tačiau neišgirdau nei linksmų šūkavimų, nei dainų, nebuvo nei tokio judrumo, nei gyvumo, kaip pirmoje scenoje.

Daugelio jaunuolių elgesyje ir veiduose šmėkščiojo nuobodulys, nuovargis, niūrumas, nepasitikėjimas. Ir man dėl to suskaudo širdį. Žinoma, mačiau, kad daugelis bėgiojo, žaidė, nerūpestingai išdykavo, bet buvo ir tokių, kurie stovėjo atsiskyrę, atsirėmę į piliastrus ir pasinėrę sunkiose mintyse; kiti ant laiptų, koridoriuose ar balkonuose iš sodo pusės, stoviniavo atsiskyrę nuo bendros rekreacijos. Dar kiti grupėmis lėtai vaikštinėjo pusbalsiu tarp savęs kalbėdamiesi ir įtartinai bei piktai žvalgydamiesi: kartais nusišypsodavo, bet šypseną palydėdavo tokiais žvilgsniais, kurie vertė ne tik įtarti, bet ir patikėti, kad šventasis Aloyzas tikrai nejaukiai būtų pasijutęs jų draugijoje. Net ir tarp žaidžiančiųjų buvo lyg aptingusių ir buvo matyti, kad jiems žaidimai nepatinka.

– Matei savo jaunuolius? – paklausė tas senasis auklėtinis.

– Matau, – atsakiau atsidusęs.

– Kaip labai jie skiriasi nuo mūsų! – sušuko senasis auklėtinis.

– Deja! Ir koks apsnūdimas toje rekreacijoje!

– Ir iš to kyla daugelio atšalimas, nutolimas nuo šventų Sakramentų, nerūpestingas pamaldumo praktikų atlikimas bažnyčioje ir kitur; nenoras būti ten, kur Dievo Apvaizda juos apipila visokiais gėriais kūnui, sielai ir protui. Dėl to daugelis praranda savo pašaukimą; dėl to atsiranda nedėkingumas savo vyresniesiems ir purvinos paslaptys bei murmėjimai su visokiomis apverktinomis pasekmėmis.

Meilė parodyta ir išmintinga

– Suprantu, suprantu, – atsakiau. – Bet kaip būtų galima atgaivinti tuos mano brangiuosius jaunuolius, kad sugrįžtų senasis gyvumas, linksmumas, atvirumas?

– Meile!

– Meile? Argi mano jaunuoliai nepakankamai mylimi? Juk tu žinai, kaip labai juos myliu. Tu žinai, kiek dėl jų prisikamavau, prisikentėjau per tuos keturiasdešimt metų ir kiek dar kamuojuos ir kenčiu. Kiek vargo, kiek pažeminimų, priešiškumo, persekiojimų turėjau nukęsti, kad galėčiau jiems duoti duonos, namus, mokytojus, o ypač – išganyti jų sielas. Aš dariau visa, ką žinojau ir įstengiau tiems, kuriuos mylėjau per visą savo gyvenimą.

– Aš kalbu ne apie jus!

– Tai apie ką? Apie tuos, kurie mane pavaduoja? Apie direktorius, prefektus, mokytojus, asistentus? Ar nematai, kaip juos kankina studijos ir darbai? Kaip jie žudo savo jaunystę dėl tų, kuriuos jiems pavedė Dievo Apvaizda?

– Matau, žinau; bet to neužtenka. Dar trūksta kažko geresnio.

– Tai ko gi?

– Kad jaunuoliai ne tik būtų mylimi, bet ir žinotų kad yra mylimi.

– Argi jie neturi kaktoje akių? Neturi proto, nemato, kas daroma iš meilės jiems?

– Ne, kartoju, to nepakanka.

– Tai ko gi dar reikia?

– Reikia, kad jaunuoliai, matydami auklėtojų meilę, išreikštą dalyvavimu tame, kas jiems patinka bei jų vaikiškuose reikaluose, išmoktų matyti meilę ir tuose dalykuose, kurie natūraliai jiems nelabai patinka, drausmė, studijos, savitvarda.

Nerūpestingas asistentų; dalyvavimas rekreacijoje

– Paaiškinkite geriau!

– Pažvelk į jaunuolius rekreacijoje.

Pažvelgiau ir pasakiau:

– O ką ypatingo turiu pamatyti?

– Jau tiek metų auklėji jaunimą ir vis dar nesupranti? Pažiūrėk atidžiai! Kur yra mūsų Saleziečiai?

Pažiūrėjau ir pamačiau, kad labai nedaug kunigų ir klierikų yra tarp jaunimo, o dar mažiau jų dalyvauja žaidimuose. Vyresnieji jau nebėra rekreacijos siela. Vieni jų vaikščioja šnekučiuodami, nekreipdami dėmesio į tai, ką veikia auklėtiniai; kiti žiūri į rekreaciją negalvodami apie jaunuolius; kiti stebi juos iš tolo, neperspėdami, jei kuris nors jaunuolis netinkamai pasielgia; kuris nors perspėja, bet grūmodamas, ir retai. Vienas kitas salezietis nori prisijungti prie susibūrusių jaunuolių, bet mačiau, kad tie stengiasi išmoningai pasitraukti nuo mokytojų ir vyresniųjų.

Draugiškumas su jaunuoliais ypač per rekreaciją

Mano draugas kalbėjo toliau:

– Argi senaisiais oratorijos laikais jūs nebūdavote nuolat tarp jaunuolių ir ypač per rekreaciją? Ar prisimenate tuos gražiuosius metus? Tai būdavo rojaus, džiaugsmas. Metas, kurį visada prisimenam su meile, nes meilė buvo elgesio taisyklė, ir mes nieko nuo jūsų neslėpėme.

– Tikrai! Ir tada mane viskas džiugino, o jaunuoliai veržte veržėsi prie manęs, norėdavo su manimi kalbėtis, troško išgirsti mano patarimus ir juos vykdyti. Dabar matai, kaip tos nuolatinės konferencijos ir įvairiausi reikalai bei mano sveikata man trukdo.

– Gerai. Bet jeigu jūs to padaryti negalite, kodėl jūsų Saleziečiai neseka jūsų pavyzdžiu? Kodėl nereikalaujate, kad jie elgtųsi su jaunuoliais taip, kaip elgėtės jūs?

– Aš kalbu, neriuos iš kailio, bet, deja, daugelis nesijaučia pajėgūs vargti taip, kaip kadaise.

– Nekreipdami dėmesio į mažus dalykus, praranda daugiau, o tas daugiau yra jų vargas. Tegu myli tai, kas patinka jaunuoliams, o jaunuoliai pamils tai, kas patinka vyresniesiems. Ir tada jų vargai pasidarys lengvi. Dabartinės oratorijos pasikeitimo priežastis yra tai, kad dalis jaunuolių jau nebepasitiki savo vyresniaisiais. Seniau jų širdys buvo atviros vyresniesiems, kuriuos jie mylėjo ir kuriems skubiai paklusdavo. Dabar vyresniuosius jie laiko viršininkais, o ne tėvais, broliais, draugais. Jų bijo, bet nelabai myli. Todėl norint, kad vėl būtų viena širdis ir viena siela, dėl Jėzaus meilės reikia pralaužti tą nepasitikėjimo barjerą ir atgaivinti nuoširdų pasitikėjimą. Paklusnumas tegu veda jaunuoli, kaip motina veda vaikutį. Tada i oratoriją sugrįš senų dienų taika ir linksmumas.

– O kaip pralaužti tą barjerą?

– Būti draugiškiems su vaikais, ypač rekreacijos metu. Be nuoširdumo nebus meilės, o be jos negali būti pasitikėjimo. Kas nori būti mylimas, turi parodyti, jog pats myli. Jėzus Kristus su mažutėliais būdavo mažas ir pats nešė mūsų negalias. Štai draugiškumo mokytojas! Klasėje esantis mokytojas yra tik mokytojas ir nieko daugiau. O jeigu jis būna su jaunuoliais rekreacijos metu, tampa broliu.

Kas sako pamokslus iš sakyklos, galima sakyti, kad jis atlieka tik savo pareigą ir nieko daugiau, o rekreacijos metu pasakytas žodis yra žodis to, kuris myli. Kiek atsivertimų įvyksta dėl žodžių, kurie netikėtai suskambėjo jaunuolio ausyse tuo metu, kai jis žaidė!

Tikrai mylėti jaunimą

Kas žino, kad yra mylimas, tas ir pats myli, o kas yra mylimas, gauna viską, ypač iš jaunimo. Pasitikėjimas tartum elektros srovė tarp jaunuolių ir vyresniųjų. Širdys atsiveria ir parodo savo poreikius, atskleidžia savo trūkumus. Meilė padeda vyresniesiems pakęsti vargus, nuobodulį, nedėkingumą, trukdymus, jaunuolių trūkumus ir apsileidimą. Jėzus Kristus nenulaužė palinkusios nendrės, neužgesino smilkstančio dagčio. Tai jums pavyzdys. Tada nebebus matyti tokių, kurie dirba dėl tuščios garbės, tokių kurie baudžia tik dėl to, kad buvo įžeista jų savimeilė, kurie traukiasi nuo darbo iš pavydo, kad kitas yra pranašesnis; kurie blogai kalba apie kitus, norėdami būti jaunuolių mylimi ir gerbiami labiau už kitus mokytojus – bet laimi tik panieką ir veidmainingą palankumą; kurie pasigrobia vieno širdį ir, norėdami būti jam malonūs, nepaiso savo griežčiausios pareigos – jaunimo priežiūros; kurie dėl tuščios žmonių baimės bijo pabarti užsitarnavusį pabarimo. Tikra meilė neieško nieko kito, kaip tik Dievo garbės ir sielų išganymo. Jeigu ta meilė nusilpsta, vadinasi, reikalai klostosi blogai. Kodėl “meilės vietą nori užimti šalti nuostatai? Kodėl vyresnieji šalinasi tų auklėjimo taisyklių, kurias jiems davė kunigas Bosko? Kodėl vietoj sistemos, kuri budriai ir su meile užkerta kelią netvarkai, nori palengva įsigalėti kita sistema – lengvesnė ir patogesnė tam, kuris įsakinėja, – kurioje paskelbti įsakymai arba sužadina neapykantą ir nepasitenkinimą, jei yra palaikomi bausmėmis, arba sukelia panieką vyresniesiems ir didelę netvarką, jei žiūrima i juos pro pirštus?

Vyresnysis tegu būna visiems viskuo. Tik nemoralumo atveju vyresnieji tegu būna nepermaldaujami. – Laikytis taisyklių. – Gera nuotaika.

Ir taip atsitinka visada, kai pritrūksta draugiškumo. Taigi norint, kad oratorijon grįžtų sena palaima, reikia grąžinti seną sistemą. Vyresnieji tegu būna visiems viskuo, tegu visuomet būna pasirengę išklausyti kiekvieną jaunuolių abejonę ar skundą, tegu tėviškai seka jų elgesį, tegu visa širdimi ieško dvasinio ir medžiaginio gėrio tų, kuriuos jiems pavedė Dievo Apvaizda.

Tada širdys nebus uždaros ir nebus tų žudančių paslapčių. Tik amoralumo atveju vyresnieji tegu bus nepermaldaujami. Mažesnė blogybė pašalinti iš Namų nekaltą, negu palikti piktintoją. Pati griežčiausia asistentų sąžinės pareiga – pranešti vyresniesiems apie viską, kas galėtų įžeisti Dievą.

Tada aš paklausiau:

– O kokių priemonių imtis, kad vėl sugrįžtų senasis nuoširdumas, meilė ir pasitikėjimas?

– Tiksliai laikytis namų taisyklių.

– Ir daugiau nieko?

– Geriausias pietų patiekalas – gera nuotaika.

Pirmojo sapno pabaiga – Antras sapnas – patarimas jaunuoliams gyventi Dievo malonėje

Kai mano senasis auklėtinis nutilo, o aš toliau su dideliu nepasitenkinimu stebėjau rekreaciją po truputį ėmiau jausti vis didėjantį nuovargį. Nuovargis pasidarė toks sunkus, kad negalėdamas su juo kovoti, suvirpėjau ir atsibudau.

Pasijutau bestovįs prie lovos. Mano kojos buvo taip ištinusios ir taip skaudėjo, kad negalėjau tiesiai stovėti. Buvo jau labai vėlu, kai nutaręs savo mieliems vaikeliams parašyti šias eilutes, nuėjau miegoti.

Aš nenorėjau tų sapnų, nes jie mane per daug vargino. Kitą dieną visas buvau kaip sumuštas ir nekantriai laukiau vakaro poilsio. Tačiau kai tik atsidūriau lovoje, vėl ėmiau sapnuoti. Vėl buvau kieme, vėl mačiau dabartinius oratorijos jaunuolius ir tą patį senosios oratorijos auklėtinį. Ėmiau jį klausinėti:

– Tai, ką man pasakei, aš papasakosiu savo Saleziečiams, o ką turiu pasakyti oratorijos j jaunuoliams?

Jis man atsakė:

– Tegu sužino, kiek vyresnieji, mokytojai ir asistentai mokosi ir vargsta iš meilės jiems, nes jeigu tai nebūtų daroma jų labui, jie nesiryžtų tokioms aukoms; tegu atsimena, kad nusižeminimas yra ramybės šaltinis, tegu išmoksta pakęsti kitų trūkumus, nes pasaulyje tobulybės nėra, ji yra tik danguj; tegu liaujasi murmėję, nes tai sukietina širdis; o labiausiai tegu stengiasi gyventi Šventoje Dievo malonėje. Kas nėra taikoje su Dievu, tas nėra taikoje pats su savimi, taikoje su kitais.

– Tai tu sakai, kad tarp mano jaunuolių yra tokių kurie nėra taikoje su Dievu?

– Tai pirmoji blogos nuotaikos priežastis tarp visų kitų, kurias tu žinai, žinai, kaip jas šalinti, ir apie kurias dabar nereikia kalbėti. Iš tikrųjų neturi nepasitikėjimo tas, kuris neturi saugotinų paslapčių, kuris nebijo,- kad jos galėtų būti atskleistos ir dėl jų jis galėtų užsitraukti gėdą. Ir nemalonę. O kieno širdis nėra taikoje su Dievu, tas yra liūdnas, neramus, nepakenčia paklusnumo, dėl niekų nervinasi; tokiam atrodo, kad viskas einasi blogai, ir kadangi pats meilės neturi, mano, kad ir vyresnieji jo nemyli.

Išpažintis ir tvirti pasiryžimai – Melstis ir tvirtai pasiryžti.

– Bet, brangusis, ar tu nematai, kaip dažnai oratorijoje einama išpažinties ir Komunijos?

– Tiesa, išpažinties einama dažnai, bet daugeliui išpažintį atliekančių jaunuolių stinga esminio dalyko, pasiryžimų tvirtumo. Išpažintį jie atlieka, bet išpažįsta vis tas pačias klaidas, tas pačias pavojingas progas, tuos pačius blogus įpročius, nepaklusnumą, pareigų apleidimą. Taip einasi mėnuo po mėnesio, net metais, ir vienas kitas šitaip pasiekia net penktąją gimnazijos klasę.

Esama išpažinčių, kurios nedaug teturi vertės, arba visai jos neturi; todėl jos neteikia ramybės, ir jeigu jaunuolis tokioje būsenoje būtų pašauktas į Dievo teismą, jam būtų riesta.

– Ar daug tokių yra oratorijoje?

– Palyginus su tokia oratorijos jaunuolių daugybe, atrodo nedaug. Pažiūrėk. Ir man juos parodė.

Aš pažvelgiau ir į kiekvieną atskirai pasižiūrėjau. Jų buvo nedaug, bet tai, ką pamačiau, giliai užgavo man širdį. Nenoriu to aiškinti, bet sugrįžęs su kiekvienu apie tai pasikalbėsiu. Dabar tik tiek pasakysiu, kad atėjo laikas melstis ir tvirtai pasiryžti; ir ne žodžiais, o darbais, ir pamatyti, kad ir Comollo, ir Savio Domininkas, ir Besucco, ir Saccardi dar tebegyvena tarp mūsų.

Turime atsiminti, kad esame Švenčiausiosios Marijos Krikščionių Pagalbos sūnūs.

Aš dar paklausiau tą savo draugą:

– Ar turi man dar ką nors pasakyti?

– Sakyk visiems, mažiems ir dideliems, tegu visuomet prisimena, kad yra Švč. Marijos Krikščionių Pagalbos vaikai; kad ji subūrė juos čia tam, kad vestų tolyn nuo pasaulio pavojų, todėl jie turi vienas kitą mylėti kaip broliai, kad savo geru elgesiu duotų garbę Dievui ir Jai; kad Madona savo nesuskaitomomis malonėmis ir stebuklais parūpina jiems duonos ir galimybę mokytis. Tegu atsimena, kad yra savo Švenčiausios Motinos šventės išvakarėse, ir kad jai padedant turi būti pralaužtas tas nepasitikėjimo barjeras, kurį demonas iškėlė tarp jaunuolių ir vyresniųjų, ir kuriuo jis naudojasi kai kurių sielų pražūčiai.

– Ar pavyks mums tą barjerą nugriauti?

– Taip, tikrai, jei tik dideli ir maži bus pasirengę ką nors nukęsti bei apsimarinti iš meilės Marijai ir stengsis įgyvendinti tai, ką sakiau. O aš ir toliau stebėjau savo jaunuoliukus, ir vaizdas tų, kurie buvo kelyje į amžinąją pražūtį man sukėlė tokį širdies skausmą kad atsibudau.

Pabaiga

Baigiu. Ar žinote, ko iš jūsų nori tas suvargęs senis, kuris savo brangiems jaunuoliams paaukojo visą savo gyvenimą? Nieko kito, kaip tik to, kad viską deramai suderinus, sugrįžtų laimingos senosios oratorijos dienos; krikščioniškos meilės ir pasitikėjimo tarp jaunuolių ir vyresniųjų dienos; palankumo ir pakantumo vienų kitiems dėl Jėzaus Kristaus meilės dienos. Visai paprasto širdžių atvirumo ir tyrumo dienos; meilės ir tikro linksmumo dienos visiems. Turite mane paguosti, suteikti vilties ir pažadėti daryti viską, ko aš reikalauju jūsų sielų labui. Jūs pakankamai nesuvokiate, kokia tai jums laime, kad esate priglausti oratorijoje. Dievo akivaizdoje jums prisiekiu: kai tik jaunuolis įžengia į saleziečių namus, Švč. Mergelė tuoj ima ypatingai globoti. Taigi visi susitarkime. Tegu meilė tų, kurie vadovauja, ir meilė tų, kurie privalo paklusti, įgyvendina mumyse šventojo Pranciškaus Saleziečio dvasią o, mano brangūs sūneliai, ateina laikas, kai turėsiu jus palikti ir eiti savo amžinybėn. (Sekretoriaus pastaba: čia kunigas Bosko nustojo diktuoti, jo akyse sublizgo ašaros – ne gailesčio ašaros, o nepaprasto švelnumo, kuris tryško iš jo akių ir balso. Po valandėlės jis vėl ėmė diktuoti). Todėl aš trokštu jus, kunigai, klierikai, mano brangūs jaunuoliai, palikti tame Viešpaties kelyje, kuriame Jis pats jūsų laukia.

Tam tikslui Šv. Tėvas, kurį aš mačiau penktadienį, gegužės 9 dieną, iš visos širdies siunčia jums savo palaiminimą. Marijos Krikščionių Pagalbos šventės dieną būsiu su jums prie mūsų mylimiausios Motinos paveikslo. Noriu, kad ta didi šventė būtų kuo iškilmingiausiai švenčiama, o kunigai Lazzero ir Marchisio pasistengtų, kad būtų linksma ir refektoriuje. Marijos Krikščionių Pagalbos šventė turi būti įžanga į tą amžiną šventę, kurią vieną dieną švęsime visi kartu susirinkę danguje.

Roma, 1884 gegužės 10

Jus mylintis Jėzuje Kristuje

Kun. GIOVANNI BOSCO

Pašaukimas

Saleziečių pašaukimas — tai kvietimas gyventi ir dirbti su jaunimu ir vargšais pagal Don Bosko dvasią. Saleziečiai kunigai, broliai ir vienuolės dirba mokyklose, oratorijose, jaunimo centruose, misijose ir parapijose visame pasaulyje.

Šv. Pranciškaus Salezo Draugija – taip vadinama Saleziečių Draugija – tai vienuolių kongregacija, įkurta XIX amžiaus viduryje šv. Jono Bosko – vieno didžiausių Bažnyčios sūnų. Jo gyvenimas – tai ypatinga bendradarbiavimo istorija; paprastas, bet kartu ir dovanų bei gebėjimų kupinas žmogus veikia su galinga Dievo, kuris pašaukė jį atiduoti save apleisto jaunimo ir vaikų auklėjimui, malone. Tai gyvenimo paaukojimas vienai idėjai – visapusiškam auklėjimui, siekiant padaryti „garbingais piliečiais ir gerais krikščionimis“ tuos, kuriais niekas nenori užsiimti. Tas pasiaukojimas, įgyvendinamas su dideliu džiaugsmu, išradingumu ir nekreipiant dėmesio į kliūtis,– tai saleziečių pašaukimo šerdis, vadinamoji kongregacijos charizma. Būtent kongregacijos įkūrėjo kun. Bosko, kurį Bažnyčia pavadino „jaunimo tėvu ir mokytoju“, gyvenimas yra šios charizmos geriausias pavyzdys.

Jonas Bosko gimė 1815 m. neturtingoje šeimoje Šiaurės Italijoje. Kuklus ir labai darbštus gyvenimas, sujungtas su paprastu, bet giliu motinos jam perduotu pamaldumu, tapo Jonukui pirmąja mokykla, o kova su neturtu išmokė jį jautrumo kitų kančiai ir išugdė ištvermingumą pasiekti tikslą. Visos jo ateities bei pašaukimo pranašyste tapo paslaptingas vaizdinys, kurį kun. Bosko sapnavo būdamas devynerių. Jau tada bendraamžių būrio vadas Jonukas sumaniai jungdavo linksmą žaidimą su malda bei pagrindinių tikėjimo tiesų pasakojimu. Jo charakterio bruožus ir gyvenimo nuostatas atskleidžia mokyklos draugų tarpe įkurtos Džiaugsmo Draugijos programa. Jos nariai turėjo tiktai gyventi krikščioniškai, būti džiaugsmingi ir išreikšti tai per sportą, muziką bei žaidimus.

Dideliu savęs atsižadėjimu ir sunkiu darbu peržengdamas kiūtis, kurios neleisdavo tokios kilmės žmogui tapti kunigu, Jonas Bosko gavo išsilavinimą. 1841 m. tapo kunigu ir, atmesdamas patrauklius pasiūlymus susitvarkyti gyvenimą, pradėjo savo darbą su apleistais berniukais, kurių daugybė atvykdavo į Turiną pramoninės revoliucijos metu. Įkūrė oratoriją, kuri tapo namais, mokykla, sporto aikštele ir parapija tiems, kurie iki tol klajojo ieškodami užsiėmimo, nusikalsdavo ir dar nesuaugę jau buvo išstumti už visuomenės ribų. Kun. Bosko išmokydavo juos amato, rasdavo darbą, organizuodavo šventes, tikybos pamokas ir klausydavo išpažinčių, visais būdais stengdamasis juos atitraukti nuo blogo ir nemoralaus gyvenimo, kartu rodydamas pilnatvės kupino gyvenimo nuostabias perspektyvas, gyvenimą su Dievu širdyje. Tuo pačiu metu kun. Bosko visame mieste ieškojo pragyvenimo šaltinių, rašė ir spausdino reikalingas knygas, statė namus bei bažnyčias, patardavo popiežiams, nugalėdavo netikėtas kliūtis… Praktiškai jam nuolat esant jaunimo tarpe gimė genialus auklėjimo metodas, vadinamas prevencine sistema, apibūdinama žodžiais: užkirsti kelią blogiui – patraukti prie gerumo.

Veikla, kuri prasidėjo nuo vieno mažo berniuko, kažkada sutikto bažnyčios zakristijoje, palaipsniui subūrė šimtus jaunų auklėtinių ir jau viršijo vieno žmogaus jėgas, netgi tokio šventojo kaip kun. Bosko. 1859 m. keliolika pirmųjų klierikų, daugiausia buvusių oratorijos auklėtinių, susirišo su Bažnyčia ir kun. Bosko vienuoliškais įžadais, tokiu būdu pradėdami Saleziečių Kongregaciją. Jos pavadinimas kyla iš Kongregacijos globėjo šv. Pranciškaus Salezo, išsirinkto globėju dėl savo gerumo. Anot kun. Bosko, šv. Pranciškus Salezas yra jo bendradarbių – Kunigo Bosko Saleziečių (SDB) – auklėjamojo darbo veiksmingumo paslaptis. Nuo šito momento Kongregacija nuolat vystėsi, plėsdamasi į kitas šalis ir kontinentus, išaugdama į Saleziečių Šeimą, kuriai priklauso seserys salezietės (Marijos Krikščionių pagalbos dukterys), bendradarbiai, buvę auklėtiniai ir pasauliečių institutai.

Paskesnės saleziečių kartos (dabar jų yra apie 16 tūkst. visame pasaulyje) toliau neša į šiuolaikinį pasaulį šventojo Įkūrėjo charizmą, organizuodami oratorijas, jaunimo centrus, mokyklas, dirbtuves, internatus, parapijas, formacines grupes, leidyklas ir daug kitų veiklų, per kurias stengiasi būti „Dievo meilės ženklais ir nešėjais jaunimui“ – brangiausiai Bažnyčios dalelei.

Saleziečių šeima

Saleziečių šeimą sudaro kelios kongregacijos ir organizacijos: Saleziečių draugija (SDB), Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutas (FMA), Saleziečių bendradarbiai, Buvę auklėtiniai ir kitos grupės. Visi jie dalijasi Don Bosko charizma ir misija.

Šv. Jono Bosko Saleziečių Šeima

„Nedidelės jėgos susivienijusios tampa galybe“ (kun. Bosko)

Netrukus po šv. Pranciškaus draugijos (saleziečių) įsteigimo kun. Bosko nusprendė priimti panašią iniciatyvą moterų pasaulio atžvilgiu ir kartu su Marija Dominika Mazzarello įkūrė Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų Institutą (seserys salezietės, 1872 m.). 1876 m. buvo įkurta Saleziečių bendradarbių sąjungą, kuriai priklauso pasauliečiai (nors gali priklausyti ir dvasininkai). Jos tikslas – pagalba saleziečių auklėjamajai veiklai. Taip gimė Saleziečių Šeimos pamatai, prie kurių dar prisijungė Buvę saleziečių auklėtiniai.

Bendri būdingi saleziečių Šeimos elementai:

1.Saleziečių pašaukimas – dalyvauti kun. Bosko charizmoje

2. Jaunimo misija

3. Liaudies misija

4. Salezietiškas dvasingumas – gyvenimo ir darbo stilius

5. Ryšys su saleziečių kongregacijos steigėju ir jo įpėdiniais kaip vienybės centru

Lietuvoje dabar yra 5 Saleziečių šeimos grupės, apimančios daugiau negu 40 asmenų.

2006 m. saleziečių šeimą sudarė 23 grupės ir 420 tūkst. asmenų visame pasaulyje. Pavienius narius priima saleziečių Generalinis Vyresnysis – visos Saleziečių Šeimos tėvas.

Saleziečių Šeimai priklauso:

1.Pranciškaus Salezo draugija (saleziečiai) SDB

2. Marijos Krikščionių Pagalbos dukterys (salezietės) FMA

3. Saleziečių bendradarbių sąjunga CC SS

4. Buvusių auklėtinių sąjunga EX. DB, EX – FMA

5. Kun. Bosko Voliuntarės VDB

6. Kun. Bosko Voliuntarai VCDB

7. Marijos Krikščionių Pagalbos sąjunga ADMA

8. Šv. Mykolo arkangelo kongregacija CSMA

9. Šv. Mykolo arkangelo seserų kongregacija

10. Šv. Šeimos apaštalės ASF

11. Dievo Išganytojo dukterys HDS

12. Nekaltosios Marijos karaliavimo dukterys DQM

13. Švč. Jėzaus ir Marijos širdies dukterys HH SS CC

14. Naujoji giesmė

15. Jėzaus Širdies salezietės oblatės SOSC

16. Saleziečių moterų sąjunga ADS

17. Jaunuolio Jėzaus seserys IJA

18. Nekaltosios Pagalbos Marijos seserys katechetės SMI

19. Marijos Krikščionių Pagalbos seserys

20. Meilės seserys CSM

21. Marijos Krikščionių Pagalbos misionierės seserys MSMHC

22. Nekaltosios Marijos širdies seserys tarnaitės SIHM

23. Viešpaties Apsilankymo Kun. Bosko seserys VSDB

24. Viešpaties Apreiškimo seserys

25. Prisikėlusio Jėzaus liudytojai

26. Mokiniai

27. Kun. Bosko misijos bendruomenė CMB

28. Prisikėlimo seserų kongregacija

ŠV. PRANCIŠKAUS SALEZO DRAUGIJA – KUN. BOSKO SALEZIEČIAI

SALESIANI DI DON BOSCO – SDB

kunigų vienuoliškas popiežiaus teisių institutas

Įkūrėjas: šv. Jonas Bosko

Įkūrimo vieta: Turinas (Italija)

Įkūrimo data: kun. Bosko įkurtas 1859 m., Šventojo Sosto patvirtintas 1874 m.

Narių skaičius: 15 952

Veiklos sritys: vargstančio jaunimo auklėjimas, misijos, viešoji komunikacija, pastoracija liaudyje.

2002 m. duomenys

Auklėjamajame darbe saleziečiai naudojasi kun. Bosko auklėjimo prevencine sistema. Jos pagrindas yra protas, religija bei meilė. Auklėjimo tikslas – išauklėti gerus piliečius ir dorus krikščionis.

Pagrindinis saleziečių charizmos bruožas yra misijos.

MARIJOS KRIKŠČIONIŲ PAGALBOS DUKTERŲ INSTITUTAS

ISTITUTO FIGLIE DI MARIA AUSILIATRICE – FMA

moterų vienuoliškas popiežiaus teisių institutas

Įkūrėjas: šv. Jonas Bosko, šv. Marija Dominika Mazarello

Įkūrimo vieta: Mornese (Italija)

Įkūrimo data: 1872

Narių skaičius: 15 074

Veiklos sritys: vaikų ir jaunimo, ypač apleisto, visapusiškas ugdymas ir evangelizacija pagal šv. kun. Jono Bosko prevencinę sistemą

Interneto svetainė: http://www.cgfmanet.org/

Kongregacija buvo patvirtinta 1872 m. rugpjūčio 5 d. Tą dieną 11 pirmųjų seserų davė vienuolinius įžadus. Kongregacija gimė kaip gyvas dėkingumo paminklas Marijai Krikščionių Pagalbai.

Marijos Krikščionių Pagalbos dukterys vadinamos salezietėmis. Taip, kaip saleziečiai užsiima vaikinų auklyba, salezietės auklėja mergaites, ypatingai vargingas.

Salezietės dirba 89 pasaulio šalyse, į Lietuvą atvyko 1936 m. Lietuvoje salezietės turi savo namus Kaune Palemone ir Kaišiadoryse. Iš viso Lietuvoje dirba 8 amžinųjų įžadų seserys.

SALEZIEČIŲ BENDRADARBIŲ SĄJUNGA

ASSOCIAZIONE COOPERATORI SALESIANI – CC SS

pasauliečių draugija

Įkūrėjas: šv. Jonas Bosko

Įkūrimo vieta: Turinas (Italija)

Įkūrimo data: 1876

Narių skaičius: 35 000

Veiklos sritys: gyvena ir dirba pagal šv. Jono Bosko dvasingumą, įsijungia į jaunimo auklėjimą, turi savo šeimas ir darbą, bendradarbiauja su kitomis Saleziečių šeimos grupėmis

Tai katalikiška organizacija, gyvenanti ir veikianti visuomenėje bei Bažnyčioje jaunimo labui ir besivadovaujanti kun. Bosko dvasingumu.

Sąjungos nariai – tai mokytojai, katechetai, auklėtojai, bažnytinių judėjimų animatoriai, sporto treneriai, visuomenės veikėjai, aktyvūs tėvai, o taip pat vyskupijos kunigai, kuriuos traukia kun. Bosko asmenybė.

Apart auklėjamojo darbo jie nuolat tvirtina savo tikėjimą sakramentais ir dalyvauja Sąjungos organizuojamuose susitikimuose, skirtuose dvasingumo gilinimui.

Saleziečiai bendradarbiai gyvena savo tikėjimu pasaulietiškose aplinkose, t. y. turi savo šeimas ir darbą.

Įkvepiami apaštalinės kun. Bosko programos jie išgyvena gyvą vienybę su kitais Saleziečių Šeimos nariais. Broliškai ir vieningai jie jungiasi į tą patį jaunimo auklėjimo pašaukimą, pagal savo galimybes ir gyvenimo padėtį dirba Bažnyčios bei visuomenės labui.

Būti saleziečių bendradarbiu yra viso gyvenimo pašaukimas.

BUVUSIŲ AUKLĖTINIŲ SĄJUNGA

CONFEDERAZIONE MONDIALE DEGLI EXALLIEVI ED EXALLIEVE DI DON BOSCO E DI MARIA AUSILIATRICE – EX. DB, EX – FMA

pasauliečių sąjunga, katalikiška pasaulinio masto organizacija

Įkūrėjas: pal. Pilypas Rinaldi

Įkūrimo vieta: Turinas (Italija)

Įkūrimo data: 1908

Narių skaičius: 197 730 (kun. Bosko), 130 000 (FMA)

Veiklos sritys: 1) saviauklos ir jaunimo auklėjimo kun. Bosko dvasia ugdymas, 2) draugystės tarp auklėtinių palaikymas, 3) abipusė pagalba, 4) saleziečių auklėjimo įstaigų palaikymas.

Interneto svetainės: http://www.exallievidonbosco.com/

http://www.exallievefma.org/

Į atskiras organizacijas susibūrė buvę kunigų saleziečių ir seserų auklėtiniai.

KUN. BOSKO VOLIUNTARĖS

ISTITUTO SECOLARE VOLONTARIE DI DON BOSCO – VDB

pasauliečių moterų popiežiaus teisių institutas

Įkūrėjas: pal. Pilypas Rinaldi

Įkūrimo vieta: Turinas (Italija)

Įkūrimo data: 1917

Narių skaičius: 1278, tame tarpe 104 aspirantės

Veiklos sritys: Voliuntarės pašaukimas savyje apjungia 1) pasaulietiškumą, gyvena vienos arba savo šeimose, atlikdamos savo profesinį darbą, 2) pasišventimą, įžadais įsipareigoja gyventi paklusnume, skaistybėje ir neturte, 3) salezietiškumą, gyvena salezietišku dvasingumu.

**Interneto svetainės: ** http://bosko.lt/kunigo-bosko-valiuntares/

http://www.volontariedonbosco.org/

Trumpa istorija:

Instituto pradžia siekia 1910 m., kada pirmosios 14 mergaičių – saleziečių oratorijos Turine auklėtinių – išreiškė troškimą ir norą giliau susijungti su kun. Bosko dvasingumu ir misija, įgyvendindamos tai pasaulietinėse gyvenimo sąlygose.

Po paruošiamojo laikotarpio 1917 m. gegužės 20 d. gimė nauja bendrija. 1919 m., dalyvaujant kun. Rinaldžiui, 7 moterys davė pirmuosius įžadus.

Po kun. Rinaldžio mirties 1931 m. prasidėjo beveik 10 metų trukusi krizė.

Popiežiui Pijui paskelbus XII apaštališkąją konstituciją „Provida Mater Ecclesia” (1947 m.), prasidėjo bendrijos atsinaujinimas.

1959 m. bendrijos pavadinimas pakeistas į dabartinį: kun. Bosko Voliuntarės.

1971 m. sausio m. 31 d. Turino arkyvyskupas kard. Pellegrino įsteigė diecezinių teisių institutą. Tais pačiais metais Apaštalų Sostas išbandymo laikotarpiui patvirtino pirmuosius Įstatus. 1978 m. liepos m. 21 d. Institutas gavo popiežiaus pritarimą. 1990 m. gegužės 14 d. Apaštalų Sostas galutinai patvirtino Įstatų tekstą.

Kun. Bosko voliuntarės gvena 52 šalyse visame pasaulyje. 2011 m. pasaulyje buvo 1278 narės, įskaitant 104 aspirantes.

Lietuvoje veikia viena grupė.

Daugiau skaitykite čia: http://bosko.lt/kunigo-bosko-valiuntares/

KUN. BOSKO VOLIUNTARAI

VOLONTARI CON DON BOSCO – Volontari CDB

pasauliečių vyrų popiežiaus teisių institutas

Įkūrėjas: kun. Egidio Viganò SDB

Įkūrimo vieta: Roma (Italija)

Įkūrimo data: 1994

Narių skaičius: 62

Veiklos sritys: Instituto nariai: 1) pašvęsti Dievui pasauliečiai, 2) laiko save saleziečiais, 3) įžadais įsipareigoja gyventi paklusnume, skaistybėje ir neturte, 4) gyvena vieni arba savo šeimose, atlikdami savo profesinį darbą, 5) gyvena salezietišku dvasingumu, 6) įsijungia į saleziečių auklėjimą, 7) bendradarbiauja su kitomis Saleziečiū šeimos grupėmis, ypač su VDB.

**Interneto svetainė: **http://www.volontaricdb.altervista.org/

MARIJOS KRIKŠČIONIŲ PAGALBOS SĄJUNGA

ASSOCIAZIONE DI MARIA AUSILIATRICE – ADMA

bažnyčios tikinčiųjų sąjunga

Įkūrėjas: šv. Jonas Bosko

Įkūrimo vieta: Turinas (Italija)

Įkūrimo data: 1869

Narių skaičius: 35 000

Veiklos sritys: 1) pasauliečiai, gyvenantys savo šeimose ir atliekantys savo profesinį darbą, 2) skleidžia pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui ir Marijai Krikščionių Pagalbai, 3) gyvena salezietišku dvasingumu.

**Interneto svetainė: **http://www.admadonbosco.org/

Įkurta kun. Bosko Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikoje Turine, kaip Saleziečių kongregacijos sudėtinė dalis.

Sąjunga platina pamaldumą Švč. Sakramentui ir Marijai Krikščionių Pagalbai.

1989 m. Saleziečių vyriausiasis Rektorius priėmė šią Sąjungą į Saleziečių Šeimą.

ŠV. MYKOLO ARKANGELO SESERŲ KONGREGACIJA

Įkūrėjas: pal. kun. Bronisław Markiwicz; Dievo tarnaitė ses. Anna Kaworek

Įkūrimo vieta: Miejsce Piastowe (Lenkija)

Įkūrimo data: 1956

Narių skaičius: 300

Veiklos sritys: 1) auklėjimo darbas, 2) katechezė, 3) darbas misijose.

Interneto svetainė: http://www.michalitki.pl/

Šv. Mykolo Arkangelo seserų, kitaip vadinamų seserimis mykolitėmis, kongregaciją įkūrė pal. kun. Bronisław Markiewicz ir Dievo tarnaitė Anna Kaworek XIX amžiaus pabaigoje. 1956 m. Kongregacijai buvo suteiktos popiežiaus teisės.

Šv. Mykolo Arkangelo seserys jungia kontempliatyvų šlovinimą su veiklia apaštališka meile, kurią įgyvendina auklėjimo, katechetinėje, karitatyvinėje ir visuomeninėje veikloje, parapijos sielovadoje bei misijose. Seserų gyvenimo esmę išreiškia principai „Kas kaip Dievas” bei „Susivaldymas ir darbas“. Kongregacija dabar turi apie 300 seserų, dirbančių Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Kamerūne ir Italijoje.

ŠV. ŠEIMOS APAŠTALĖS

APOSTOLE DELLA SACRA FAMIGLIA – ASF

popiežiaus teisių moterų vienuoliškas institutas

Įkūrėjas: pal. B. kard. Giuseppe Guarino

Įkūrimo vieta: Mesina (Italija)

Įkūrimo data: 1984

Narių skaičius: 100

Veiklos sritys: 1) jaunimo auklėjimas, 2) šeimų sielovada.

Darbe seserys vadovaujasi įkūrėjo kard. Guarino dvasia. Naudoja kun. Bosko prevencinę sistemą. Seserys veda mokyklas, oratorijas, apaštalauja parapijose, veda katechezę, dalyvauja vyskupijos šeimų sievadoje. Turi savo įstaigas Italijoje (Sicilijoje, Kalabrijoje, Lazio) ir Brazilijoje.

DIEVO IŠGANYTOJO DUKTERYS

HIJAS DEL DIVINO SALVADOR – HDS

diecezinis moterų vienuoliškas institutas

Įkūrėjas: Vysk. Pedro Arnoldo Aparicio SDB

Įkūrimo vieta: San Vicente (El Salvador)

Įkūrimo data: 1956

Narių skaičius: 109

Veiklos sritys: 1) pagalba katechizacijoje, 2) vargšų globa misijose.

NEKALTOSIOS MARIJOS KARALAVIMO DUKTERYS

DAUGHTERS OF THE QUEENSHIP OF MARY – DQM

diecezinis pasauliečių moterų institutas

Įkūrėjas: kun. Carlo Della Torre SDB

Įkūrimo vieta: Bankokas (Tailandas)

Įkūrimo data: 1956

Narių skaičius: 57

Veiklos sritys: Instituto principas: „Malda ir darbas”, instituto globėjai: 1) Nekaltoji Marija, 2) šv. Juozapas, 3) šv. Jonas Bosko.

Institutą įkūrė salezietis misionierius. Instituto narės dirba dviejose Tailando vyskupijose, 7 bendruomenėse.

ŠVČ. JĖZAUS IR MARIJOS ŠIRDIES DUKTERYS

HIJAS DE LOS SAGRADOS CORAZONES DE JESÚS Y MARIA – HH SS CC

popiežiaus teisių moterų institutas

Įkūrėjas: kun. Luigi Variara

Įkūrimo vieta: Agua de Dios (Kolumbija)

Įkūrimo data: 1905

Narių skaičius: 404

Veiklos sritys: 1) Pirmosiomis seserimis tapo raupsuotosios, 2) seserys pradėjo darbą raupsuotųjų kaime, 3) darbas jaunimo labui, 4) tarnystė neturtingiesiems.

Pirmoji vienuoliška kongregacija, įkurta saleziečio. 2012 m. gegužės 7 d. seserys šventė kongregacijos įkūrimo 100 metų jubiliejų.

Pal. Luigi Variara, 1894 m. siųstas į misijas, pateko į Kolumbijos kaimą Aqua di Dios, kuriame gyveno raupsuotieji. Tarp tenykščių mergaičių, kurioms patarnaudavo kaip kunigas, pal. Variara rado vienuoliškų pašaukimų. Jaunos merginos iš Aqua di Dios negalėjo realizuoti savo svajonės apie vienuolinį gyvenimą, nes jos pačios arba jų šeimų nariai sirgo raupsais. Kun.Variara išsirinko 7 kandidates, kurios turėjo tarnauti Dievui ir žmonėms, globojamos Jėzaus ir Marijos Krikščionių Pagalbos Širdžių. Mintį įkurti naują kongregaciją palaikė Bogotos vyskupas bei generalinis Vyresnysis kun. M. Rua.

Šiandien Kongregacija peržengė kaimelio Aqua di Dios ribas ir plečia savo veiklą jaunimo labui misijos teritorijose. Veikia 23 vyskupijose: Kolumbijoje, Ekvadore, Bolivijoje, Venesueloje ir kitur. Nuo 1964 m. popiežiaus Pauliaus VI dėka Kongregacija turi popiežiaus teises. Per 70 veiklos metų šiai kongregacijai niekada netrūko kandidačių.

SALEZIEČIŲ MOTERŲ SĄJUNGA

ASOCIACIÓN DAMAS SALESIANAS – ADS

privati bažnytinė tikinčiųjų pasauliečių sąjunga

Įkūrėjas: Miguel González

Įkūrimo vieta: Karakasas (Venesuela)

Įkūrimo data: 1968

Narių skaičius: 3 000

Veiklos sritys: suburia pasaulietes moteris.

JAUNUOLIO JĖZAUS SESERYS

IRMAS DE JESÚS ADOLESCENTE – IJA

diecezinis moterų institutas

Įkūrėjas: Vysk. Vicente Priante SDB

Įkūrimo vieta: Campo Grande (Brazilija)

Įkūrimo data: 1938

Narių skaičius: 43

Veiklos sritys: darbas su jaunais žmonėmis

Seserų principas: „Viskas visiems”

Globėjai: Jaunuolis Jėzus ir Marija iš Nazareto

Seserys turi 11 vienuolynų šešiose Brazilijos vyskupijose.

NEKALTOSIOS MARIJOS IR KRIKŠČIONIŲ PAGALBOS SESERYS KATECHETĖS

CATECHIST SISTERS OF MARY IMMACULATE AND HELP OF CHRISTIANS – SMI

diecezinis moterų institutas

Įkūrėjas: Vysk. Louis La Ravoire Morrow

Įkūrimo vieta: Indija

Įkūrimo data: 1948

Narių skaičius: 500

Veiklos sritys: 1) moterų, vaikų globa, 2) apaštalavimas Indijos kaimuose, 3) ligonių lankymas, 4) ligoninės, poilsio centrai, 5) pagalba parapijose, 6) naudoja kun. Bosko prevencinę sistemą, 7) gyvena šv. Kūdikėlio Jėzaus paprastumo dvasia, 8) darbuojasi ekumneizmo labui, 9) organizuoja nuolatinę adoraciją Krishnagaro katedroje.

Adoracijos tikslas – išprašyti misionieriams ir jų darbui reikalingų malonių, savo bei visų tikinčiųjų pamaldumo stiprinimas. Adoracijos vaisiai – daug pašaukimų ir atsivertimų.

Seserys šiandien dirba ne tik Indijoje, bet ir Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Tanzanijoje, Zaire.

MARIJOS KRIKŠČIONIŲ PAGALBOS SESERYS

SISTERS OF MARIA AUXILIATRIX

Įkūrėjas: kun. M. C. Antony SDB

Įkūrimo vieta: Indija

Įkūrimo data: 1976

Narių skaičius: 110

Veiklos sritys: vargšų ir apleistų mergaičių globa.

Marijos Krikščionių Pagalbos seserų kongregaciją įkūrė salezietis kun. M. C. Antony, kuris 1976 m. gegužės m. 13 d. kartu su keturių mergaičių grupe sudarė „Pamaldumo Sąjungą“, paskirtą darbui sveikatos apsaugos ir socialinės veiklos srityse. Marijos Krikščionių Pagalbos seserų charizmą išreiškia principas “Rūpintis vargšais ir apleistomis mergaitėmis”.

Salezietis kun. Schoolz, su kuriuo bendradarbiavo kun. M.C. Antony, parėmė jauną kunigą. Gimė bendruomenė, padedanti jaunoms, neturte paliktoms moterims iš Vyasarpadi, Pietų Indijos Tamil Nadu provincijos.

Po įkūrėjo mirties 1990 m. sausio m. 23 d. Chennai provincijos inspektorius kun. Vincent Durairaj paskyrė kun. Rozario Krishnaraja Pamaldumo Sąjungos bažnytiniu asistentu.

1999 m. Madraso ir Mylapores vyskupas James Masilamony Arula Dasa patvirtino Marijos Krikščionių Pagalbos seserų diecezinę kongregaciją. Jo įpėdinis vysk. Malayappan Chinnappa sdb 2005 m. gruodžio m. 15 d. patvirtino seserų Konstituciją.

Dabar yra 110 Marijos Krikščionių Pagalbos seserų, gyvenančių 23 bendruomenėse 7 Indijos vyskupijose. Kai kurios iš šių bendruomenių bendradarbiauja su saleziečiais. Pagrindinė Marijos Krikščionių Pagalbos seserų veikla – vargšų vaikų mokymas, evangelizacija, darbas vaikų globos namuose ir dienos pagalbos centruose.

MARIJOS KRIKŠČIONIŲ PAGALBOS MISIONIERĖS SESERYS

MISSIONARY SISTERS OF MARY HELP OF CHRISTIANS – („Ferrandine”) MSMHC

popiežiaus teisių moterų institutas

Įkūrėjas: Vysk. Stefano Ferrando

Įkūrimo vieta: Guwahati (Indija)

Įkūrimo data: 1942

Narių skaičius: 700

Veiklos sritys: 1) šiaurės Indijos genčių evangelizacija ir katechezė, 2) ligonių ir vargšų lankymas, 3) tikinčiųjų paruošimas kunigų lankymui, 4) mergaičių paruošimas šeimos gyvenimui.

Antrojo pasaulinio karo metu Indijos Assam srityje seserys salezietės nusprendė organizuoti naują vietinių moterų vienuolišką kongregaciją.

Šioje teritorijoje – nuo Brahmaputros iki Himalajų – gyvenančios gentys kalba daugiau kaip šimtu kalbų. Misionieriai iš Europos šios srities nepasiekė. Taigi, kilo mintis organizuoti vietines seseris, kurios mokėtų tenykštes kalbas ir žinotų papročius.

Seserys laiko vaikų globos namus, parapines mokyklas, ambulatorijas.

Misionierės moko mergaites namų ruošos darbų (siūti, ruošti maistą), rengia santuokos sakramentui. Tokios mergaitės gyvena seserų namuose.

NEKALTOSIOS MARIJOS ŠIRDIES SESERYS TARNAITĖS

SISTERS SERVANTS OF THE IMMACULATE HEART OF MARY – SIHM

diecezinis moterų institutas

Įkūrėjas: Vysk. Gaetano Pasotti SDB

Įkūrimo vieta: Bang Nok Khuek (Tailandas)

Įkūrimo data: 1937

Narių skaičius: 109

Veiklos sritys: 1) laiko parapijos mokyklas, 2) gyvena salezietišku dvasingumu.

Į misijas Indijoje atvykę saleziečiai patyrė, kad reikia moteriškų rankų. 1937 m. kun. Geatano Pasotti padėjo naujo vienuolyno pamatus. Jam padėjo jam dvi salezietės, iš kurių viena tapo generaline vyresniąja, o kita – novicijų magistre.

Naujosios kongregacijos uždavinys buvo misijos parapinių mokyklų vedimas. Vyskupas Caretto, kurio teritorijoje dirbo seserys, pasakė apie jas: „Tos vienuolės savo širdyse yra salezietės ir gyvena Marijos Krikščionių Pagalbos bei kun. Bosko dvasia”.

Institutas turi 109 nares, 27 vienuolynus, dirba 4 vyskupijose.

VIEŠPATIES APSILANKYMO KUN. BOSKO SESERYS

VISITATION SISTERS OF DON BOSCO (VSDB)

vienuoliškas popiežiaus teisių moterų institutas

Įkūrėjas: Vysk. Hubert D’Rosario SDB

Įkūrimo vieta: Shillong (Indija)

Įkūrimo data: 1983

Narių skaičius: 106

Veiklos sritys: 1) evagelizacija, 2)auklėjimas, 3) pagalba vargšams, 4) katechezė.

Šiuo metu šioje kongregacijoje yra 106 narės, 16 naujokių ir 9 aspirantės; gyvena aštuoniolikoje namų Indijos Meghalaya ir Assam valstijose.

Viešpaties Apsilankymo Kun. Bosko seserys dirba sudėtingose aplinkose, atiduodamos save katechezei. Jų gyvenimo būdas, kalbant apie aprangą ir elgesį, yra paprasti ir skurdūs. Savo apaštalavimą seserys išgyvena, reikšdamos savo kasdieninį artumą stokojantiems žmonėms, kuriais rūpinasi. Jų principas paimtas iš Evangelijos pagal šv. Matą (28,19): „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” .

PRISIKĖLUSIO JĖZAUS LIUDYTOJAI

TESTIMONI DEL RISORTO IN CAMMINO VERSO IL 2000 – TR 2000

bažnytinis judėjimas

Įkūrėjas: kun. Sabino Palumbieri SDB

Įkūrimo vieta: Roma (Italija)

Įkūrimo data: 1984

Narių skaičius: 650

Veiklos sritys: 1) Prisikėlimo džiaugsmas, 2) Emauso bendruomenė, 3) Via Lucis, Lectio Divina, 4) formacija, 5) savanorystė, 6) šventumo siekimas.

Judėjimo nariai:

tai tikinčiųjų bendruomenė, trokštanti giliau gyventi Prisikėlimo džiaugsmu.

kuria bendruomenę, panašią į tą, kurią Jėzus sukūrė su mokiniais Emause: klausančią Dievo Žodžio, laužančią duoną, džiūgaujančią Viešpaties artumu.

apmąsto Via Lucis, Lectio Divina.

praeina keturių etapų formaciją.

organizuoja savanorius, galinčius padėti stokojantiems: „Volontari per il mondo”.

stengiasi būti geriausi ten, kur juos siuntė Viešpats – šeimoje, darbe, visuomenėje.

rūpinasi, kad ir kiti žmonės patirtų velykinį džiaugsmą.

Formacija:

Apmasto Jėzaus Paschą pagal Naująjį Testamentą.

Įsisavina Velykų dvasinius-teologinius aspektus.

Asmeniškai išgyvena Velykų išganymo įvykius, kad įgyvendintų juos kasdieniniame gyvenime.

Lectio Divino praktika.

MOKINIAI

THE DISCIPLES

pasauliečių institutas

Įkūrėjas: kun. Joseph D’Souza SDB

Įkūrimo vieta: Indija

Įkūrimo data: 1973

Narių skaičius: 400

Veiklos sritys: 1) Evangelijos skelbimas, 2) katechezė, 3) ligonių globa, 4) tarnystė vargšams.

„Mokiniai“ arba Pasauliečių kun. Bosko Institutas yra vyrų ir moterų visuomeninė bažnytinė sąjunga, kuri atsirado 1973 m. Indijoje. Instituto iniciatorius – kunigas salezietis Joseph D’Souza. 1983 metais prie seserų prisijungė ir broliai. 2000 m. balandžio mėn. 21 d. Ambikapuro vyskupija pripažino juos kaip pasauliečių institutą.

„Mokiniai“ įkvėpimo semiasi iš Evangelijos ištraukos, kurioje pasakojama apie Jėzaus 72 mokiniams pavestą misiją skelbti Evangeliją, pradedant nuo katechezės ir baigiant ligonių globa bei patarnavimu vargšams. Šiandien jų yra apie keturis šimtus 44 Indijos ir 6 Italijos vyskupijose.

KUN. BOSKO MISIJOS BENDRUOMENĖ

COMMUNITY OF THE MISSION OF DON BOSCO – CMB

Įkūrėjas: Guido Pedroni

Įkūrimo vieta: Bolonija (Italija)

Įkūrimo data: 1982 m., 2010 m. prisijungė prie Saleziečių šeimos

Narių skaičius: Trūksta duomenų

Veiklos sritys: 1. veikla jaunimo, ypač labiausiai stokojančio, labui

PRISIKĖLIMO SESERŲ KONGREGACIJA

CONGREGAZIONE DELLE SUORE DELLA RESURREZIONE

diecezinė vienuoliška kongregacija

Įkūrėjas: kun. Jorge Puthenpura

Įkūrimo vieta: Gvatemala

Įkūrimo data: 1977

Narių skaičius: 50

Veiklos sritys: Trūksta informacijos

Saleziečiai pasaulyje

Saleziečiai dirba 134 šalyse visame pasaulyje. Kongregacija turi daugiau nei 14 000 narių ir yra viena didžiausių vyrų vienuolinių bendruomenių Katalikų Bažnyčioje. Jų veikla apima mokyklas, universitetus, oratorijas, misijas, socialines tarnybas ir parapijas.

Šiuo metu daugiau negu 16 tūkst. saleziečių tęsia kun. Bosko misiją 128 šalyse, visuose kontinentuose. 97 inspektorijose (provincijose) yra 1849 vienuoliškos bendruomenės, įsitraukusios į įvairią auklėjimo-sielovadinę veiklą.

Auklėjimo-sielovadinis darbas tarp vaikų ir jaunimo:

Sielovadinis darbas:

Evangelizacija viešosios komunikacijos būdu:

Pasaulyje yra 15 560 saleziečių, tame tarpe 15 439 nariai su įžadais, prie jų reikia pridėti 414 novicijų ir 122 vyskupus.

Tarp tų, kurie davė amžinus įžadus, yra 1609 saleziečiai koadjutoriai (broliai ne kunigai) – 12,1% viso skaičiaus, o saleziečių kunigų yra 10433 – 67,6 %. Aplamai saleziečių skaičius auga Pietų Azijos, Rytų Azijos – Okeanijos bei Afrikos – Madagaskaro regionuose. Tuo pačių metų kituose regionuose skaičius mažėja. Šią tendenciją patvirtina ir novacijų skaičius. Daugiausia jų turinčios inspektorijos beveik visos yra Azijoje: Indija-Guwahati – 24, Indonezija-Rytų Timoras – 21 ir Vietnamas – 20. Prie jų reikia pridėti Vidurio Afrikos inspektoriją – 22.

Kanoniškai įsteigtų saleziečių namų yra 1823 visame pasaulyje, apart jų yra dar 142 kanoniškai neįsteigti. 2011 m. kun. Bosko sūnus dirbo 131 šalyje. Nepasikeitė inspektorijų ir vizitatorijų skaičius – 89.

Daugiausia saleziečių turi istoriškai pirmoji Piemonto ir Valle d’Aostos inspektorija, įkurta dar kun. Bosko – 520 bendrabrolių. Mažiausia bendrabrolių turi Vengrijos inspektorija – 37. Valstybė, kurioje saleziečių skaičius didžiausias, yra Indija, – 2537, o mažiausias – Namibija – 2, kur saleziečiai dirba tiktai 15 metų. Lietuvoje šiuo metų dirba 8 saleziečiai – 4 Vilniuje ir 4 Kaune, Palemone.

Saleziečiai Lietuvoje

„Sakyčiau, kad Lietuvos saleziečių pradžia siekia 1901 metų rudenį (ar iki 1901 m. saleziečiu buvo kas nors iš lietuvių, tikrų duomenų nėra). Lietuvos saleziečių istoriją galima suskirstyti į tris laikotarpius:

a) Saleziečiai lietuviai po lenkų vėliava Italijoje (1901-1907m.)

b) Saleziečiai lietuviai Lenkijoje (1907-1921 m. )

c) Saleziečiai lietuviai po italų vėliava Italijoje.“

Tokiais žodžiais pradeda savo „Istorinius prisiminimus“ (Saleziečių Žinios“ Nr. 3, 1934 m.) kun. Antanas Skeltys, antrasis salezietis lietuvis, vadinamas Lietuvos saleziečių patriarchu.

Kaip jis rašo „Prisiminimuose“, pirmasis salezietis buvo Jurgis Baltrušaitis. Po to į Italiją paskui jį atvyko daugiau lietuvių. Kadangi dar nebuvo institucijos, skirtos lietuviams, lenkų saleziečiai priėmė juos kaip savo kandidatus Lombriaske (Lombriasco) Italijoje. Taip buvo iki 1907 m., tada aspirantatas buvo perkeltas į Dašavą (dabar Ukrainoje). Ten turėjo persikelti ir lietuviai. Po šio pasikeitimo lietuvių kelionė pas saleziečius dėl daugelio priežasčių sustojo. 1921 m. lietuviai gavo galimybę pradėti naują veiklą Italijoje, šį kartą skirtą tik lietuviams. Tai buvo Manfredini kolegija (collegio Manfredini) Paduvos provincijoje. 1927 m. šis institutas perkeltas į Perosa Argentina, Turino provincijoje.

Kun. Antanas Skeltys keletą kartų aplankė Lietuvą. Šiame reikale jam padėjo prelatas Adomas Jakštas, kreipdamasis į Lietuvos jaunimą, ragindamas važiuoti pas saleziečius ir nemokamai baigti mokslus. Tokiu būdu 1921-1926 metais pas saleziečius atvyko net 52 lietuviai, iš jų 17 tapo saleziečiais. Taip augo pirmoji lietuvių saleziečių grupė. 1927 m. gruodžio mėnesį Lietuvos saleziečiai pradėjo leisti žurnalą „Bolletino salesiano” (“Saleziečių žinios”) lietuvių kalba. Po dvejų metų jau buvo 15000 šio žurnalo skaitytojų. Tuo pačiu metu augo ir Saleziečių bendradarbių būrys. 1928 m. jau buvo keletas bendradarbių grupių. 1931 m. išleista kun. Bosko biografija, parašyta kun. J. Lemoyne. Tų pačių metų pabaigoje išleista antroji knygutė, kun. Bosko „Norėčiau tau pasakyti vieną žodį… – mažas dvasinis vadovėlis jaunimui ir suaugusiems“. Tokiu būdu kun. Bosko dvasingumas bei veikla buvo paskleista visoje Lietuvoje, ir šitaip paruošta dirva saleziečių atvykimui į Lietuvą.

1931 m. saleziečių generalinis vyresnysis raštu kreipėsi į Kauno arkivyskupą Juozą Skvarecką dėl saleziečių atvykimo į Lietuvą. 1932 m. kun. Antanas Petraitis gavo ark. J. Skvarecko leidimą padovanoti saleziečiams Zamkaus dvarą ir pilį, esančius Skirsnemunės parapijoje. 1934 m. birželio mėn. didelis saleziečių globėjas kun. Petras Tirone kartu su kun. Antanu Skelčiu atvyko į Lietuvą. Abudu aplankė keletą saleziečių geradarių bei kelis miestus, ieškodami vietos, kur galėtų apsistoti saleziečiai. Lietuva patiko kun. P. Tironei. Jis pritarė kun. Skelčio mintims pradėti saleziečių veiklą nuo Zamkaus – Vytėnų. Gavęs leidimą, kun. Skeltys surinko pirmąją bendruomenę, kurią sudarė kun. Skeltys, kun. Jonas Žemaitis bei koadjutoriai (broliai) Juozas Bilevičius, Feliksas Kudirka ir Pranciškus Sakevičius. Jie atvyko į Lietuvą 1934 m. rudenį. Pirmosios bendruomenės buvo sukurtos Vytėnuose Skirsnemunės parapijoje, Kaune (1939 m. prie bernardinų Švč. Trejybės bažnyčios), Saldutiškyje (1938 m.) bei Raseiniuose.

Pirmaisiais Rusijos okupacijos metais (1940-41 m.) saleziečiai buvo išsklaidyti. Vieni veikė pogrindyje, kiti – kitose šalyse. Dar kiti, kaip kun. Petras Petraitis – Kauno Švč. Trejybės parapijos klebonas, buvo suimti ir bolševikų sušaudyti. Bolševikai užėmė ir Vytėnus.

Kai 1941 m. vokiečiai užėmė Lietuvą, kun. Skeltys, trokšdamas tęsti darbą, sugrįžo į Vytėnus. Buvo labai sunku, nes reikėjo viską pradėti iš naujo. Grįžo ne visi mokiniai, pritrūko mokytojų. Vokiečių okupacija truko 3 metus. 1944 m. pasklido gandas apie rusų sugrįžimą. Daug žmonių pabėgo, taip pat ir iš Vytėnų. Sovietai leido darbuotis Vytėnuose iki 1948 m. birželio.

Saleziečiai pogrindyje

Uždarius Vytėnų įstaigą, saleziečiai nepradingo. Dievo Apvaizda rūpinosi išlikusiais. Kun. Jonas Žemaitis, kun. Jurgis Birbilas, kun. Eugeniušas Sabaliauskas, koad. Jonas Švedas, seserys salezietės Stefanija Ladigytė, Magdalena Bielkytė liko nesuimti.

Bendruomeninis gyvenimas buvo neįmanomas. Kunigai ir koad. Jonas Švedas apsigyveno prie parapijų bažnyčių, seserys rado darbą vaikų prieglaudose. Ryšius su areštuotais kunigais ir seserimis palaikė jų artimieji. Vienintelis, palaikęs slaptus santykius su saleziečiu centru Romoje, buvo kun. Jonas Žemaitis, nes tik jis turėjo teisę išvažiuoti į užsienį.

Saleziečiai neturėjo jokių galimybių reikštis Lietuvos gyvenime kaip saleziečiai. Kun. B. Paukštys, kun. J. Gustas ir kun. J. Frainas grįžę iš Sibiro dar ilgai gyveno pogrindyje.

Kiti saleziečiai, kuriems pavyko pabėgti į užsienį ar kurie dar karo metu studijavo ar dirbo Italijoje, neturėjo galimybės sugrįžti į savąją šalį. Jie išsibarstė po visą pasaulį ir darbavosi įvairiose saleziečių įstaigose, taip pat ir lietuvių sielovadoje.

Saleziečių centras rūpinosi lietuviais saleziečiais. Tiems, kurie turėjo palikti šalį, bet neprarado vilties sugrįžti į tėvynę, buvo suteikta galimybė veikti visame laisvame pasaulyje.

1979 m. Lietuvą aplankė saleziečių generalinio vyresniojo slaptasis atstovas kun. Augustyn Dziedziel, trokštantis susipažinti su saleziečių situacija Lietuvoje bei raginantis tęsti saleziečių misiją. Tai nebuvo vienintelis jo vizitas.

Po antro jo apsilankymo kun. J. Žemaičiui ir kun. J. Frainui atgijo viltis pralaužti tylą. Po kun. Fraino persikėlimo į Kulautuvą vis drąsiau prie jo pradėjo rinktis seserys salezietės, pasilikusios Lietuvoje, bei jų draugės iš Vytėnų laikų.

Atsirado ir naujos kandidatės, kurias kun. Frainas lydėjo dvasinėmis konferencijomis bei rekolekcijomis. Už Lietuvos ribų gyvenantys saleziečiai, gavę leidimą aplankyti savo gimines, atvykdami į Lietuvą atveždavo ir daug vilties. Bet tai dar ne viskas. Dievo apvaizda pradėjo ruošti salezietiškos Lietuvos atgimimui asmenis, kuriuos vadiname saleziečių bendradarbiais.

Atkūrus nepriklausomybę 1991 m., saleziečiams atsirado galimybė sugrįžti į Lietuvą. Dalis bendrabrolių, likusių gimtojoje šalyje, buvo jau nebe jauni, kaip kun. Jonas Žemaitis. Kiti gyveno už Lietuvos ribų. Kun. A. Dziedziel dar prieš nepriklausomybės atkūrimą pradėjo lankyti saleziečius Lietuvoje, ieškodamas galimybės atkurti saleziečių veiklą. Daugelyje vietų saleziečių darbą žmonės gerai atsiminė. Jam pavyko pakviesti grįžti į Lietuvą kai kuriuos vyresnio amžiaus saleziečius. Tai buvo kun. Mečys Burba, kun. Stasys Šileika, kun. Izydor Sadowski, koad. Vladas Sabaliauskas, kun. Pranas Gavėnas, kun. Władysław Mikulewicz. Prie jų prisijungė nauji, nors jau irgi vyresnio amžiaus: kun. Krizantas Juknevičius, kun. Mykolas Petravičius, kun. Petras Dumbliauskas. Jiems padedant gimė namai Kaune Palemone, Vilniuje, Rumšiškėse ir Alytuje. Kun. Gavėnas toliau redagavo „Saleziečių žinias“ lietuvių kalba.

Padėti Lietuvos saleziečiams atvyko ir kiti: kun. Jacek Paszenda (1996 m.) ir kun. Ireneusz Piekorz (2010 m.) iš Lenkijos, bei kun. Alessandro Barelli (1998 m.), kun. Massimo Bianco (2000 m.), kun. Davide Perego (2009 m.) iš Italijos.

Gyvenimas nėra gailestingas. Iki 2002 m. išėjo pas Viešpatį kun. Gavėnas, kun. Žemaitis, kun. Burba. 2005 m. mirė kun. Mikulewicz, o vėliau kun. Juknevičius ir koad. Sabaliauskas. Kai kurie bendrabroliai dėl amžiaus ir sveikatos būklės negalėjo įsijungti į darbą su jaunimu. Visi tie pakeitimai privertė uždaryti saleziečių namus. Liko dveji namai – Kaune ir Vilniuje, kur saleziečiai veda parapijas ir dirba su jaunimu. Saleziečių namai yra atviri jaunimui: yra jaunimo chorai, veikia oratorijos, vaikų centrai, vyksta animatorių ir ministrantų grupių formacija, organizuojamos vasaros stovyklos, šventės, bendradarbiaujama su tėvais ir mokyklomis. Vilniuje priimamos piligrimų grupės bei palaikomi kontaktai su užsienio saleziečių bendruomenėmis.

Pastaruoju metu glaudžiai bendraujama su mokyklomis. 2011 metais Egliškių vidurinė mokykla (Vilniaus rajone) priėmė kun. Bosko vardą, o vienas iš saleziečių joje pradėjo kapeliono darbą.

Tai dalykai, kuriuos turime šiai dienai. Perspektyvos ir iššūkiai dideli. Reikia laiko ir naujų jėgų darbui – pašaukimų ir bendradarbių. Viskas tam, kad geriau tarnautume jaunimui.

Šiuo metu saleziečiai turi bendruomenes Vilniuje ir Kaune (Palemone), o seserys salezietės Kaune (Palemone) ir Kaišiadoryse.

Šv. Jono Bosko mokykla

Šv. Jono Bosko mokykla — tai ugdymo įstaiga, veikianti pagal saleziečių pedagogikos principus. Mokykloje ypatingas dėmesys skiriamas ne tik akademiniam ugdymui, bet ir vertybių formavimui, bendruomeniškumui ir kiekvieno mokinio asmeniniam augimui.

2011 metais Vilniaus saleziečių bendruomenė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus rajono savivaldybe. Tokiu būdu buvo oficialiai patvirtintas Vilniaus saleziečių ir Egliškių vidurinės mokyklos daugiametis bendradarbiavimas, kurį pradėjo kun. Izydor Sadowski SDB, o tęsė kun. Jacek Paszenda SDB. To bendradarbiavimo vaisius – kun. Jono Bosko, jaunimo globėjo, vardo suteikimas mokyklai. Tai įvyko 2011 m. sausio 26 d., o nuo 2011-aisiais prasidėjusių mokslo metų salezietis tapo šios mokyklos kapelionu.

Egliškių šv. Jono Bosko vidurinės mokyklos istorija siekia carinės Rusijos laikus. Nepaisant istorijos pakitimų, mokykla išsaugojo krikščioniškas tradicijas aukojant šv. Mišias, organizuojant pamaldas, piligrimines keliones, rekolekcijas, susitikimus, išvykas bei auklėjant jaunimą kun. Bosko dvasioje.

Mokyklos puslapis http://www.egliskes.vilniausr.lm.lt/

Amžinosios šv. Mišios

Amžinosios šv. Mišios – tai galimybė užprašyti šv. Mišias už mirusius artimuosius, kurios bus aukojamos saleziečių bendruomenėse visame pasaulyje. Kreipkitės į parapijos raštinę dėl detalesnės informacijos ir užsakymo.

Kun. J. Bosko saleziečiai 1887 m. birželį paties šv. J. Bosko iniciatyva ir Vatikanui patvirtinus įsteigė Švč. Jėzaus Širdies vardo draugiją, kuri įsipareigojo kasdien aukoti trejas šv. Mišias už visus į šią draugiją įrašytus asmenis, gyvus ir mirusius. Mišios yra švenčiamos be pertrūkio, todėl liaudyje ši iniciatyva buvo pavadinta Amžinosiomis šv. Mišiomis. Švč. Jėzaus Širdies vardo draugijos būstinė yra Romoje, bet ji veikia visame pasaulyje. Lietuvoje šios draugijos nariu tampama tuomet, kai asmuo atsiunčia mums, Vilniaus saleziečiams, auką ir įrašomojo vardą bei pavardę. Iš karto po to mes susisiekiame su Romos Švč. Jėzaus Širdies bazilikos centriniu archyvu.Švč. Jėzaus Širdies bazilika Romoje

Kaip viskas vyksta?

Kad asmuo būtų įrašytas į draugiją, reikia vienkartinės bent 11,60 € aukos. Įrašomas gali būti tiek gyvas žmogus, tiek mirusysis. Aukotojas gali įrašyti save patį arba kitą asmenį, pastarajam to nė nežinant. Tą dieną, kai asmuo tampa draugijos nariu, jo vardas įrašomas į Romos Švč. Jėzaus Širdies bazilikos archyvą. Įrašytųjų į draugiją intencija yra ne tik kasdien aukojamos trejos šv. Mišios: už dvasinę draugijos narių – saleziečių veiklos rėmėjų gerovę meldžiasi viso pasaulio saleziečiai bei saleziečių įstaigas lankantis jaunimas.Pagrindinis altorius, kur aukojamos šv. Mišios už Švč. Jėzaus Širdies draugijos narius

Tai nėra prekyba gėriu! Nuo amžių yra pabrėžiama, kad vargšams teikiama išmalda ir karitatyvinės Bažnyčios veiklos rėmimas yra labai svarbus krikščioniškoje tradicijoje. Iš suaukotų lėšų (norintieji gali aukoti ir didesnes sumas) yra remiama Lietuvos ir viso pasaulio saleziečių vienuoliška bei ugdomoji veikla, finansiškai remiama religinių knygų ir žurnalų leidyba, padedama skleisti krikščionišką žinią pasaulyje. Trumpai tariant, gauti pinigai naudojami dirbant gerus darbus, dėl kurių aukotojas (arba asmuo, kurio vardu paaukojo kitas) gauna dvasinių malonių, mus pasiekančių dėl maldos už geradarius ir iš šv. Mišių aukos.

Narystė Švč. Širdies vardo draugijoje nepakeičia įprastinių šv. Mišių, kuriose dalyvaujame savo parapijose ir meldžiamės už gyvuosius bei mirusiuosius. Tikinčiųjų nuoširdžiai prašoma dalyvauti šv. Mišiose savo parapijų bažnyčiose, ypač minint artimųjų mirties sukaktis (30 dienų po mirties, mirties metines). Priklausymas Amžinųjų šv. Mišių draugijai yra papildomas gėris, kuris yra didžiai vertingas mūsų artimiesiems, tiek gyviems, tiek mirusiems.

Kai vienas ar keli asmenys yra įrašomi į Švč. Širdies vardo draugiją, aukotojas gauna narių korteles su įrašytųjų asmenų vardais. Tie, kurie nepageidauja nario kortelės, gali jos ir neimti. Nario kortelėje ir sykiu Švč. Širdies vardo draugijos archyve fiksuojamas tik įrašomojo asmens vardas, o intencija, dėl kurios jis įtraukiamas į draugiją (pvz., dėl sveikatos, sėkmės per egzaminus, atsivertimo), nerašoma: šią intenciją žino pats aukotojas ir nėra būtina apie ją pranešti mums.Auksinė Jėzaus Širdies figūra virš Romos stogų

Nario kortelė išduodama kiekvienam asmeniui atskirai. Jei įsirašęs į draugiją asmuo miršta, jis ir toliau jai priklauso, nebūtina iš naujo įrašyti jį į narių gretas (žinoma, tai padaryti galima, bet neprivaloma). Tas pats žmogus, gyvas ar miręs, gali būti įrašytas ir daugiau sykių skirtingomis intencijomis, kaskart paaukojant būtiną auką.

Po 2015 m. sausio 1 d. nario registracijos auka nesikeis. Už kiekvieną įrašytą asmenį prašoma minimali suma bus 11,60 €.

Kaip ir kur įsirašyti?

Uždarius Kauno – Palemono saleziečių bendruomenę, liko trys būdai įsirašyti patiems ar įrašyti savo artimuosius į Amžinųjų šv. Mišių šventimą. Norinčiuosius raginame pasirinkti vieną iš šių trijų būdų, nes joks kitas neužtikrina, kad asmuo bus įtrauktas į sąrašą. Įsirašyti į Amžinųjų šv. Mišių draugiją Palemono parapijoje nebegalima, todėl prašytume šiuo klausimu ten nebesikreipti.

1. ATVYKTI SU AUKA Į ŠV. JONO BOSKO PARAPIJĄ VILNIUJE

Asmuo, norintis tapti Amžinųjų šv. Mišių draugijos nariu arba įtraukti į ją kitą asmenį, gali atvykti į Vilniaus šv. Jono Bosko parapijos raštinę (Erfurto g. 3) tikinčiųjų priėmimo valandomis ir paaukojęs bent 11,60 € tai padaryti. Žinoma, atvykti asmeniškai lengviau tiems, kurie gyvena netoliese.

Labai prašytume atvykti nurodytais priėmimo laikais, nes kitu metu kunigai yra užsiėmę kitais darbais. Tikintieji priimami šiomis valandomis:

Pirmadienis-penktadienis 17 val. - 17:45 val.

2. SUMOKĖTI AUKĄ BANKE

Auką galima pervesti mums per banką: sumokėti įmoką grynaisiais arba pervesti pinigus naudojantis internetine bankininkyste. Ir šiuo atveju prašoma bent 11,60 € aukos už kiekvieną įrašomą asmenį.

Tą pačią dieną, kai įvykdomas mokėjimas, prašome išsiųsti mums laišką (galima paprastą, nebūtinai registruotą, arba elektroninį laišką adresu amzinosmisios@gmail.com) kuriame būtų nurodyta:

1. pinigus pervedusio asmens vardas, pavardė ir tikslus, pilnas adresas, kuriuo išsiųsime nario kortelę;

2. diena, kada įvykdytas mokėjimas banke, ir paaukotos sumos dydis; taip pat reikia nurodyti, kad pinigų suma yra „už Amžinąsias šv. Mišias“;

3. įrašomų į draugiją asmenų vardus (jei norima – ir pavardes) prašytume rašyti aiškiai ir įskaitomai; prieš mirusio asmens vardą prašom pažymėti kryžiaus ženklelį (†).

Mes negalėsime jums atsakyti tol, kol negausime laiško su aukotojo duomenimis ir įrašomų asmenų vardais. Mums laišką gavus paprastai dar praeina 10–15 dienų, kol jus pasiekia mūsų išsiųstos nario kortelės.

Gyvenantieji užsienyje gali pervesti atitinkamą sumą pagrindinėmis pasaulio valiutomis.

Banko mokėjimas turi būti atliktas į šią (ir tik šią!) mūsų sąskaitą:

„Saleziečių Vilniaus namai“

a/s LT08 7044 0600 0774 3076

AB SEB bankas, banko kodas – 70440

BIC (SWIFT kodas) – CBVILT2X

(būtina nurodyti – „Amžinosioms šv. Mišioms“)

3. IŠSIŲSTI PINIGŲ PERLAIDĄ PAŠTU

Norint įsirašyti į Švč. Širdies vardo draugiją galima artimiausiame pašto skyriuje atlikti pašto perlaidą (bent po 11,60 € už kiekvieną įrašomą asmenį). Savaime suprantama, kad į pašte gautą blanką turite būtinai įrašyti asmeninius savo duomenis. Sumokėjus pinigus jums bus suteiktas perlaidos kodas – būtinai išsaugokite jį!

Pašto skyriuje iš karto išsiųskite mums laišką (galima paprastą, nebūtinai registruotą, arba elektroninis adresu amzinosmisios@gmail.com), kuriame nurodykite:

1. savo vardą, pavardę ir tikslų, pilną adresą;

2. dieną, kada įvykdytas mokėjimas, paaukotos sumos dydį ir slaptą jums suteiktą perlaidos kodą (be šio kodo negalėsime gauti jūsų išsiųstos sumos);

3. vardus (jei norima – ir pavardes) tų asmenų, kuriuos norite įrašyti į Amžinųjų šv. Mišių draugiją; prieš mirusio žmogaus vardą pažymėkite kryžiaus ženklelį (†).

Išsiuntę pašto perlaidą ir laišką prašome palaukti bent 10–15 dienų, kol gausite mūsų atsakymą. Jei per 3–4 savaites vis dar nebūsite sulaukę iš mūsų nario kortelės, prašytume parašyti mums dar vieną laišką, kuriame praneškite apie šį įvykį, dar sykį nurodykite pašto perlaidos kodą ir įrašomų asmenų vardus. Labai prašytume jūsų rašyti, o ne skambinti.

Pašto perlaida ir laiškas su duomenimis bei perlaidos kodu turi būti išsiųsti šiuo adresu:

Saleziečių Vilniaus namams,

Erfurto g. 3, LT–04220 Vilnius–49

(būtina nurodyti aukos tikslą – „Amžinosioms Mišioms“)

Jei jums kiltų daugiau klausimų, norėtumėte ką nors išsiaiškinti ar išdėstyti kilusias problemas, prašome parašyti mums paprastą laišką (arba elektroninį laišką adresu amzinosmisios@gmail.com) adresu:

Saleziečių Vilniaus namams,

Erfurto g. 3, LT–04220 Vilnius–49

El. paštas: amzinosmisios@gmail.com

SVARBU!

Dar kartą pabrėžiame, kad pasinaudoti galima tik vienu iš trijų aukščiau nurodytų būdų, nes kiti būdai apsunkina įsirašiusiųjų registraciją arba neužtikrina jos sėkmės, ir dėl to gali būti prarasti jūsų pinigai.

Asmenys, gyvenantys užsienyje – tik tie, kurie gyvena užsienyje! – gali pasinaudoti dar vienu būdu įsirašyti į draugiją: jie gali oro paštu išsiųsti registruotą laišką (kun. Aleksandras Barelli, Erfurto g. 3, LT-04220, Vilnius, Lithuania) ir tarptautinį čekį su aukojama suma ir gavėjo vardu bei pavarde – Alessandro Barelli.

Dėkojame visiems mūsų rėmėjams, kurie įrašo savo artimuosius į Švč. Jėzaus Širdies Amžinųjų šv. Mišių draugiją!

Saleziečių žinios

Saleziečių žinių istorija

„Saleziečių žinios“ ir kun. Jonas Bosko

Įžanga

Saleziečių Žinių pradžia buvo tokia: kun. J. Bosko norėjo, kad kiti sužinotų ne vien apie jo gerus darbus, bet ir apie tai, ką dar būtų galima nuveikti kartu su geros valios žmonėmis. Tai ir buvo priežastis, paskatinusi jį iš pradžių apmąstyti, o vėliau ir pradėti leisti Saleziečių Žinias. Veikiai šis žurnalas tapo viena svarbiausių kun. J. Bosko apaštalinės ir leidybinės veiklos formų. Jis norėjo, kad Saleziečių Žinios:

● informuotų, ir pasaulis pažintų jo kongregaciją, jos veiklą – tai pasitarnautų visuotiniam gėriui.

● ugdytų plačiąja prasme, taigi ne vien tikėjimo (moralinio bei dvasinio ugdymo), bet ir bendražmogiškoje bei kultūros srityje.

● skleistų kultūrą ir kiti sužinotų, kad saleziečiai ir čia stengiasi būti pirmose gretose, kad būtų galima leisti jų literatūros, mokslo, meno, istorijos, katechezės, teatro, žurnalistikos, poezijos veikalus.

Taigi SŽ yra žurnalas, pasakojantis apie pačius įvairiausius saleziečių pasaulio įvykius, kuriuos galėtume apibendrintai pavadinti „ugdymo“ įvykiais. Turbūt gražiausiai ir iškalbingiausiai mūsų žurnalą apibūdino salezietis prancūzas Michelas Mouillard’as: – TAI SALEZIETIŠKAS ŽVILGSNIS Į PASAULĮ IR ŽVILGSNIS Į SALEZIEČIŲ PASAULĮ.

Salezietiškas žvilgsnis į pasaulį reiškia tai, kad visi darbai ir įvykiai stebimi bei analizuojami ne vien dėl „žinojimo“, bet taip, kad tas įgytas žinojimas padėtų ugdyti. Žvilgsnis į saleziečių pasaulį reiškia, kad saleziečių veikla ir darbai yra skelbiami turint tikslą, kad kitos ugdymo instancijos, taip pat ir šeimos, pažintų salezietiškos veiklos kryptį bei savitumą.

Įsteigimas

„Mūsų įstatuose, o garbingieji bendradarbiai, yra numatytas mėnesinis žurnalas, kuris savu laiku bus leidžiamas, kad jums praneštų apie nuveiktus darbus ir tai, ką dar turime nuveikti, kad įgyvendintume sau išsikeltus tikslus“, – taip rašė kun. J. Bosko leidinyje, kuris istoriškai gali būti laikomas pirmuoju SŽ numeriu, nors tuomet jis dar labai skyrėsi nuo dabartinio žurnalo.

Iš pradžių kun. J. Bosko manė, kad tai turėtų būti periodinis leidinys, padedantis palaikyti bendradarbių ir bendrabrolių saleziečių ryšį. Jame turėjo būti publikuojamos žinios, žinutės, straipsniai, pasakojimai, planuota pateikti skaitytinos literatūros nuorodų, propaguoti deramą elgesį.

Idėja beveik kas mėnesį leisti tokį leidinį kilo vienam saleziečiui koadjutoriui – saleziečiui pasauliečiui Pietrui Barale’ui, ir šis oratorijos spaustuvėje pradėjo spausdinti lankstinuką pavadinimu KNYGOS MEGĖJAS KATALIKAS. Tai – 1875 metai.

1877 metais šis lankstinukas buvo smarkiai pakeistas. Kun. J. Bosko, kurį laiką brandinęs idėją leisti periodinį informacinį ir ugdomąjį spaudinį, nusprendė pasinaudoti tuo, kas jau egzistavo – bendradarbio Barale’io lankstinuku. Jis asmeniškai ėmėsi vadovauti ir padidino spaudinio apimtį iki 8 puslapių bei davė naują pavadinimą: KNYGOS MĖGĖJAS KATALIKAS IR SALEZIEČIŲ BIULETENIS. Pirmasis toks leidinys buvo žinomas kaip III METŲ V NUMERIS.

Nuo 1878 m. sausio leidinys leidžiamas iki šių dienų išlikusiu pavadinimu: SALEZIEČIŲ BIULETENIS (liet. SALEZIEČIŲ ŽINIOS). Kaip jau minėta, iš pradžių kun. J. Bosko pats vienas dirbo žurnalo direktoriaus, redaktoriaus, maketuotojo, grafiko, galbūt net ir spaustuvininko darbus… Kunigas norėjo, kad leidinys atitiktų jo pasirinktus kriterijus, kurie visų pirma buvo apaštaliniai ir ugdomieji.

Raida

Įdomu apmąstyti Saleziečių Žinių raidą, pradedant nuo tų laikų, kai kun. J. Bosko dar buvo gyvas.

Palaikyti bendradarbių vienybę ir juos informuoti (1875 metai).

Saleziečių Žinios gimė veikiau dėl bendradarbių nei dėl misijų. Kilo neatidėliotina būtinybė sukurti gerai motyvuotą ir vieningą organizaciją, kad būtų galima daryti gera vargstantiems jaunuoliams. To meto Turine tokių jaunuolių gyveno daug – jie atvykdavo iš skurstančių provincijos kaimų ir dažnai būdavo paliekami likimo valiai.

Maloniai, bičiuliškai, be aštresnių polemikų kviesti daryti gerus darbus(1877 metai).

Kun. J. Bosko buvo taikus žmogus, bet nevengė ir diskusijų. Štai ką iš Romos jis rašė kun. Bonečiui: „Liaukis kovojęs ir rašyk taikius žodžius, kaip esu tau daugelį kartų pataręs“.

Leisti pažinti (t. y. „su protingu apdairumu įteigti, įtikinti“) saleziečių darbus bei veiklą ir skleisti šią informaciją be jokio atlygio (1878 metai).

Platinti žurnalą kaip viešą periodinį leidinį (1883 metai).

Daryti viską, kad „suvienytų mus dvasioje“, suvienytų jėgas ir jų galia dar labiau išaugtų (Biografiniai atsiminimai, 13, psl. 286, dar 1883 metai).

Manau, nesunku suprasti didįjį kun. J. Bosko rūpestį, kuris niekada jo neapleido: kunigas troško, kad bendrabroliai ir bendruomenės būtų solidarūs, išlaikytų vieningą gyvenimo kryptį, kad būtų suderinti skirtingi mentalitetai ir programos. Kad būtų liudijama, jog esama, ir būtų iš tikrųjų, cor unum – tai būtina kongregacijos išlikimo ir, žinoma, gerų apaštalavimo rezultatų sąlyga.

Oficialus saleziečių kongregacijos spaudos organas (1886 metai).

Kongregacija plačiai išgarsėjo dar kun. J. Boskui gyvam esant. Kun. Ceria (Čeria) rašo, kad kun. J. Bosko buvo įsitikinęs, kad „geras periodinis leidinys laikui bėgant taps paveikesnis už sakyklas“.

Jis norėjo, kad saleziečiai visada būtų tuo, kuo pasirinko būti – tikrais saleziečiais: pavyzdžiui, mokyklos mokytojas visų pirma yra salezietis, o tik po to mokytojas. Kartu gyvenantis bendrabrolis yra visų pirma brolis, o tik po to kolumbietis, indas, lenkas, rusas, lietuvis…

Pagrindinis saleziečių darbų palaikymas ir oficialus kongregacijos spaudos organas (Generalinė Kapitula 19, 1965 metai).

Įvairiais būdais buvo stengiamasi pritraukti naujų skaitytojų. Šiandienos žodžiais kalbant, iškilo naujam laikmečiui būdingas rūpestis dėl „auditorijos“. Saleziečiai, didžiojo komunikuotojo sūnūs ir paveldėtojai, jau mokėjo žengti koja kojon su naujaisiais laikais ir plačiai žvelgti į pasaulį.

Oficialus Saleziečių šeimos leidinys (1971 metai), kurio tikslas – skleisti kun. J. Bosko dvasią, supažindinti su saleziečių veikla, skatinti naujus pašaukimus.

Gyvename komunikacijos eroje, taigi saleziečiai, būdami dėmesingi laiko ženklams, nori į juos atsiliepti. Todėl jie stengiasi sužadinti simpatiją sau ir žmonių norą bendradarbiauti su saleziečiais, kaip visada siekdami vienintelio tikslo – atverti kelius gėriui.

Pasauliečių įtraukimas (1996 metai). Šiandien Saleziečių Žinios yra labai vertinga komunikacijos priemonė visuotinai dalytis salezietiška dvasia ir šiuolaikiškas būdas į ugdymo bei evangelizacijos misiją įtraukti tiek visą saleziečių šeimą, tiek bendradarbius pasauliečius, kurie kartu su saleziečiais darbuojasi auklėjimo ir religinio ugdymo srityje.

Istorija

1877 m. Saleziečių Žinios pradėtos leisti itališkai. Oficialus pirmasis jų pavadinimas – „Knygų mėgėjas katalikas“.

1879 m. Pasirodo pirmasis leidinys prancūzų kalba.

1886 m. Saleziečių Žinios pradėtos leisti ispaniškai. Spausdinama Turine. Jos leidžiamos dar tik devintus metus, bet jau pasiektas 40 000 egzempliorių tiražas.

1895 m. Pradedamos leisti 6 naujomis kalbomis: anglų, vokiečių, lenkų, portugalų, vengrų, slovėnų. Iš viso leidinys spausdinamas 8 kalbomis. Skaitytojų skaičius siekia 300 000.

Vėliau, leidimai flamandų, olandų, austrų, lietuvių, indų, čekų, slovakų, kroatų, japonų, kinų kalbomis.

1930 m. Leidykloje dirba 30 žmonių, iš jų – 21 salezietis. Tiražas jau siekia 360 000 numerių, iš jų – 180 000 italų kalba;

1965 m. 27 leidimai ir milijoninis tiražas;

1977 m. (Saleziečių Žinios 100 metų jubiliejus) 34 leidimai, 70 šalių, 19 kalbų, 10 milijonų egzempliorių per metus.

2003 m. leidimų 29 kalbomis skaičius – 55; SŽ pasiekia 151 šalį.

5 leidimai Afrikoje 3 kalbomis

17 leidimų Amerikoje 5 kalbomis

13 leidimų Azijoje 12 kalbų

1 leidimas Australijoje 1 kalba

19 leidimų Europoje 17 kalbų.

Saleziečių Žinios itališkai leidžiamos 500 000 egzempliorių tiražu, iš jų beveik 100 000 keliauja į užsienį, į kitas 54 SŽ redakcijas.

Iš viso pasaulyje per metus išeina 20 milijonų Saleziečių Žinių numerių. „Daugianacionalinis gėris“ – taip pasakė vienas žmogus, būdamas tikras, kad 20 mln. žurnalo egzempliorių gali reikšti 40–50 mln. skaitytojų, t. y. išties gausią auditoriją, kuria nedaugelis kitų leidinių gali pasigirti.

Visų leidinių bendrybe galime pavadinti „politinę liniją“ – įkvėpimo turime semtis iš to paties šaltinio, neprarasti savo šventojo steigėjo dvasios, naudoti tą patį metodą – PREVENCINĘ SISTEMĄ.

Kaip jau minėjome, esminis dalykas yra UGDYMAS, kuris persmelkia visa kita. Kiekviena pateikiama žinia, kiekvienas pasakojimas, net anekdotas turi auklėti.

Ugdymas – tai mūsų ribos ir sykiu tai, kuo galime pasigirti!