Parapijos bendruomenė

Jaunimo auklėjimo ir laisvalaikio vieta pagal Don Bosko dvasią. Oratorija atvira visiems vaikams ir jaunuoliams nuo 7 iki 18 metų. Veikla apima žaidimus, sportą, meninę veiklą, katechezę ir bendruomenines šventes.

Saleziečių Oratorija

Kas toji Oratorija?

Dar vaikystėje šv. Jonas Bosko suprato, jog tam, kad galėtų priartinti kitus vaikus prie Dievo, reikia jiems siūlyti ne tik kartu melstis, bet ir užsiimti kitokia veikla, kurią jie mėgtų ir kurios lauktų. Savo namų kieme jis kviesdavo kaimynus kartu žaisti, dalyvauti žongliravimo pasirodymuose, ilgais žiemos vakarais klausyti įdomių istorijų. Užsiėmimus visada užbaigdavo bendra malda, ir dažnai jaunasis Jonas visiems pakartodavo kunigo sekmadienio pamokslą. Taip gimė tai, ką jis vėliau pavadino Oratorija.

Oficialiai Oratorija gimė 1841-12-08, Švč. M. Marijos Nekalto prasidėjimo šventės dieną, kai kun. Jonas Bosko šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios zakristijoje sutiko Baltramiejų Garelli. Jiedu susipažino, pasikalbėjo, ir kunigas jį trumpai pamokė tikybos. Sekantį sekmadienį jau 5 vaikinai atėjo ieškoti „to linksmo kunigo“ ir pabūti su juo. Po 4 metų oratorijos veikloje dalyvavo 250-300 jaunuolių.

Bet kurioje pasaulio šalyje Oratorija yra tipiška saleziečių veikla su vaikais ir jaunimu. Šis žodis reiškia daugiau negu vietą- pvz., plytų pastatą. Tai apima visą naudingą veiklą visapusiškam vaikų ir jaunimo ugdymui, turiningam laisvalaikio naudojimui, krikščioniškai lavinant ir sielą, ir kūną.

Apibendrinant, Oratorija yra:

Namai, kuriuose galime jaustis šeima

Kiemas ir salė, kur galime draugiškai žaisti su kitais

Mokykla, kur galime išmokti geriau gyventi

Bažnyčia, kur galime artintis prie Viešpaties

Oratorijos Lietuvoje, Vilniuje

Jau prieš antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje veikė keletas Oratorijų: Vilniuje, Kaune, Vytėnuose, Raseinuose… Veikla buvo uždrausta Sovietų Sąjungos laikais, o vėl pradėta atkurti atgavus Nepriklausomybę. Nuo to laiko, kai Vilniaus šv. Jono Bosko parapija buvo pavesta saleziečiams, ypatingas dėmesys pradėtas skirti veiklai su vaikais ir jaunimu. Suorganizuoti vaikų chorai, prasidėjo vasaros kelionės ir stovyklos grupėms, pradėtos lankyti Lazdynų mokyklos.

Nuo 1996 m. saleziečių namuose vaikai ir jaunimas galėjo kasdien dalyvauti mišiose, susitikimuose, žaidimuose, leisti laisvą laiką, ruošti pamokas, švęsti šventės, važiuoti į stacionarines stovyklas – Oratorija pradėjo savo kasdieninį gyvenimą.

Nuo 2002 m. vasaros buvo pradėti rengti savanorių (saleziečiai vadina juos animatoriais) kursai, „masinės“ dienos stovyklos liepos mėnesį visiems vaikams. Taip oratorijos veikla stiprėjo, užsiėmimai jau vyko ir lietuvių, ir lenkų kalbomis. Veikla skiriama ne tik vaikams. Padėti užimti mažuosius – būti animatoriais – kviečiamas ir jaunimas. 2011 m. vasarą, liepos mėnesį, dienos stovykloje užsiregistravo 320 vaikų.

Nuo 2002 m. rudens kiekvieną sekmadienį prieš vaikų šv. Mišias vaikai kviečiami dalyvauti oratorijos žaidimuose. Į oratoriją ir mišias pradėjo lankytis ir tie vaikai, kurie jau yra priėmę Pirmąją Komuniją. Šiuo metu (2012 m.) kiekvieną sekmadienį į žaidimus ateina apie 60 – 80 vaikų. Per tradicines organizuojamas šventes dalyvaujančių vaikų skaičius siekia vidutiniškai 200 – 250. 2012 sausio 8 d. Trijų Karalių šventėje dalyvavo 272 vaikai ir 22 animatoriai.

2004 m. Vilniaus saleziečių bendruomenė įsigijo sodybą Ignalinos rajone Tverečiaus miestelyje. Nuo to laiko ten kasmet vasarą vyksta stacionarios stovyklos Vilniaus ir Kauno saleziečių oratorijų vaikams bei animatoriams.

Darbo dienomis oratorijos veikla tęsiasi vaikų dienos centre, kuris atveria vaikams duris po pamokų. Jame savo laisvo laiko valandas gali padovanoti ir animatoriai.

Vilniaus Oratorijos dabartis

Kiekvieną sekmadienį kviečiame vaikus 14 val. dalyvauti žaidimuose

Kiekvieną sekmadienį vyksta šv. Mišios vaikams 15 val.

Darbo dienomis vaikai ateina į dienos centrą, kur ruošia pamokas, žaidžia ir būna kartu

Mokslo metų pradžioje, Trijų Karalių dieną, per Užgavėnes, Atvelykį po vaikų šv. Mišių vaikams organizuojamos teminės šventės su programa ir dovanomis

Kiekvienais metais liepos mėnesį Lazdynuose vyksta dienos stovykla vaikams

Kiekvieną vasarą rengiamos vaikų stacionarinės stovyklos Ignalinos rajone, Tverečiaus miestelyje

Jaunimas kviečiamas padėti savanoriškai organizuoti veiklą su vaikais

Animatoriai kiekvieną sekmadienį po vaikų šv. Mišių susirenka pabendrauti ir aptarti naujienas

Jaunimas yra kviečiamas į maldos susitikimus paskutinį mėnesio šeštadienį 18 val. (lietuvių kalba) ir pirmąjį mėnesio penktadienį 19 val. (lenkų kalba).

Animatorės liudijimas

„Atrodo, viskas prasidėjo dar taip neseniai, o iš tiesų praėjo jau visas dešimtmetis nuo tada, kai kun. Alessandro entuziazmu ir itališku temperamentu uždegta Vilniaus saleziečių vienuolyne Lazdynuose pradėjo veikti oratorija vaikams. Salezietis, įgyvendindamas savo misiją Vilniuje, į pagalbą pakvietė tuomet gausaus parapijos jaunimo choro vaikinus ir merginas. Vis tiek pradžia Vilniuje, manau, ir jam, ir mums nebuvo labai paprasta. Daugelis iš mūsų nebuvome turėję jokios savanoriško darbo patirties, nemokėjome draugauti su vaikais. (Juokinga prisiminti, bet asmeniškai man pačiai, iki tol nežinojusiai ir nesidomėjusiai salezietišku dvasingumu bei veiklumu pasaulyje, žodis „oratorija“ asocijavosi viso labo su muzikiniu žanru, o žodis animatorius – su dailininku, kuriančiu filmukus vaikams). Animatorių pasiruošimas prasidėjo nuo intensyvių kursų, ir jau po keleto mėnesių – 2002 m. vasarą – įvyko pirmoji vaikų vasaros dieninė stovykla Lazdynuose. Nors ir anksčiau kiti šv. J. Bosko parapijos kunigai vaikų ir jaunimo chorams bei mišių patarnautojams organizuodavo poilsį pajūryje kone kasmet, tąkart galimybę išvykti turėjo ir visi kiti vaikai. Viskas vyko tuo pačiu metu: ir tarpusavy, ir su vaikais mokėmės bendrauti bei draugauti, o savanoriaudami augome ir brendome patys. Buvo organizuojama dviejų savaičių trukmės dienos stovykla Lazdynuose ir viena savaitė Palangoje… Patirtis buvo nuostabi!

Kunigo atsidėkojimo dovana bei paskatinimas tęsti veiklą buvo kelionė į Romą, į Italiją – šalį, kurią įsimylėjome kone kiekvienas. Tai kun. J. Bosko gimtinė, tai kraštas, kuriame salezietiška dvasia įsišaknijusi giliai ir matomai. Koks didelis buvo kontrastas tarp to, ką veikėme namuose, ir to, ką matėme svetur! Saleziečių namai, kuriuose lankėmės, organizavo stovyklas visą vasarą šimtams vaikų, jose dirbo dešimtys animatorių, mus pasitiko gausios saleziečių brolių ir seserų bendruomenės, mokyklos, universitetai. Mėginti atkartoti visa tai čia, Lietuvoje, turbūt būtų „misija neįmanoma“, tačiau ir kur kas kuklesni saleziečių užmojai Lietuvoje, pavyzdžiui, sodyba užmiesty saleziečių vasaros stovykloms (dabar jau iš pamatų suremontuotas pastatas Tverečiuje), pradžioje atrodė lygiai taip pat utopiški ar nelengvai įgyvendinami. Po triukšmingos ir nuotykių pilnos vasaros tęsti veiklą ir sekmadieniais prieš mišias pasiryžo toli gražu ne visi animatoriai. Vaikų susirinkdavo negausiai, o be jų ir pati oratorija netenka savo prasmės. Vis tik buvo dedama nemažai pastangų, kad veikla nenutrūktų pirmaisiais metais. Kai kada gausesnis, kai kada mažesnis, kai kada stiprus, o kai kada ir ne visai darnus animatorių kolektyvas veikė, keitėsi, augo- gyveno realų gyvenimą su praradimais, rūpesčiais ir su džiaugsmais, pasisekimais.

Šiandien didelė dalis tų pirmųjų Vilniaus saleziečių oratorijos animatorių jau patys sukūrė šeimas, augina vaikus. Kai kas išvyko gyventi į užsienius, o parvykdami namo visuomet noriai ateina pasilabinti. Vieni vis dar savanoriauja čia pat, o kiti dirba su vaikais net ir pašvęsto gyvenimo kelyje. Kasmet į animatorių būrį ateina ir naujų veidų, jų gretose ypač smagu matyti išaugusius oratorijoje vaikus. Veiklos čia yra daug ir įvairios. Kunigai saleziečiai skatina aktyviai dalyvauti ir VAJC organizuojamuose renginiuose, skirtuose jaunimui, arba bendradarbiauti su kitomis organizacijomis.

Pati nežinau, kiek dar laiko dirbsiu kaip animatorė, bet jau žinau, kad ir į kitas gyvenimo sritis širdyje nusinešiu, ką išmokau čia, būsiu kitokiu būdu animatorė su žmonėmis, kuriuos teks susitikti. O tai, ką man dovanojo šv. Jonas Bosko ir jo dvasingumas, patirti oratorijoje, liks manyje visą gyvenimą.“ (Animatorė A.)

Artimo meilės ir socialinės pagalbos tarnyba. Caritas grupė rūpinasi vienišais seneliais, daugiavaikėmis šeimomis ir socialiai pažeidžiamais parapijiečiais. Organizuojami maisto dalinimo renginiai, drabužių rinkimo akcijos ir lankymas namuose.

Parapijoje veikia du chorai: suaugusiųjų liturginis choras, giedantis sekmadienio 11:00 val. šv. Mišiose, ir jaunimo muzikos grupė, atliekanti giesmes 19:00 val. šv. Mišiose. Kviečiame visus, mėgstančius giedoti!

Patarnautojai — berniukai ir mergaitės nuo 9 metų, padedantys kunigui šv. Mišių metu. Patarnautojai mokosi liturgijos, maldos ir bendruomeniškumo. Reguliariai rengiami mokymai ir stovyklos.

**Ministrare **išvertus iš lotynų kalbos reiškia „patarnauti“. Taigi ministrantas – patarnautojas, dvasininko padėjėjas padedantis kunigui Mišių ar kitų pamaldų metu. Svarbiausias patarnautojo tikslas yra rūpinimasis liturgijos grožiu, tuo pačiu duodant gerą pavyzdį savo bendraamžiams. Patarnautojas turi gražiai elgtis ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, mokykloje, kieme. Ten savo elgesiu patarnautojas turi liudyti savo meilę Dievui ir kitam žmogui.

10 įsakymų patarnautojui:

1. Patarnautojas myli Dievą ir dėl Jo garbės pavyzdingai atlieka savo pareigas.

2. Patarnautojas tarnauja Kristui kitame žmoguje.

3. Patarnautojas kovoja su savo ydomis ir ugdo savo charakterį.

4. Patarnautojas augina savyje Dievo malonę.

5. Patarnautojas pažįsta liturgiją ir ja gyvena.

6. Patarnautojas visur atneša tikrą džiaugsmą.

7. Patarnautojas atpažįsta Dievą gamtoje.

8. Patarnautojas laimi Kristui savo darbo ir žaidimų draugus.

9. Patarnautojas yra uolus ir sąžiningas moksle bei darbe.

10. Patarnautojas meldžiasi už savo Tėvynę ir jai tarnauja sąžiningu darbu.

Visi, norintys patarnauti per Mišias, yra kviečiami ir gali kreiptis į kleboną.

Gyvojo Rožinio bendruomenė jungia parapijiečius bendrai maldai. Kiekvienas narys kasdien kalba po vieną Rožinio slėpinį, o kartą per mėnesį visi susirenka bendrai maldai ir dvasiniam pokalbiui.

Mūsų parapijoje „Gyvojo Rožinio“ draugija. Šios maldos bendruomenės nariai įsipareigoję melstis bent po vieną Rožinio maldos slėpinį kasdien. Nariai meldžiasi popiežiaus, vietos vyskupo intencijomis. Rožinis – „rožių grandinė“ – yra pamaldus kartu su šv. Marija Jėzaus gyvenimo apmąstymas. Rožinis yra Evangelijos santrauka. Jis išreiškia gyvą tikėjimą ir nuoširdžią meilę Išganytojui ir šv. Mergelei Marijai.

Daugelis popiežių antrajame tūkstantmetyje turėjo bei puoselėjo pamaldumą į Mariją. Po Leono XIII – „Rožinio popiežiaus“ – visi popiežiai rekomendavo šią maldą. Jonas Paulius II buvo ypač pamaldus šv. Dievo Motinai. Jis visada nešiojosi rožinį su savimi ir be paliovos jį kalbėjo. Pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija Liurde ir Fatimoje kviečia kalbėti rožinį.

Kiekvieną mėnesio pirmąjį sekmadienį Šv. Mišių 19 val. metu yra meldžiamasi už gyvus ir už mirusius Gyvojo Rožinio narius. Visus norinčius kartu melstis nuoširdžiai kviečiame, nes malda yra žmogaus pokalbis su Dievu, brandinantis gilesnį tikėjimą, tvirtesnę viltį bei nuoširdžią meilę.

Tarptautinė bendruomenė, jungianti žmones su negalia, jų šeimas ir draugus. Susitikimai apima maldą, dalijimąsi, šventę ir draugystę. Visi yra laukiami — kiekvienas žmogus yra Dievo dovana.

„Tikėjimas ir Šviesa“ – krikščioniškas bendruomeninis judėjimas. Šios bendruomenės buria vaikus, paauglius ir suaugusius, turinčius sunkią ar lengvą proto negalią, jų šeimų narius ir draugus, dažniausiai jaunimą.

Proto negalios žmonėms „Tikėjimas ir Šviesa“ suteikia galimybę atskleisti savo talentus, dalytis savo širdies turtais, patirti draugystės džiaugsmą.

**Tėvams **„Tikėjimas ir Šviesa“ yra palaikymas sunkiais gyvenimo momentais, čia jie lengviau pastebi savo vaiko vidinį grožį, jo tikrąsias dovanas. Daugelis tėvų ir patys tampa atrama kitoms sunkumus išgyvenančioms šeimoms.

**Draugams **„Tikėjimas ir Šviesa“ yra kelias į tikros draugystės pažinimą. Neįgalaus žmogaus dėka jie patiria, kad pasaulyje šalia efektyvumo, naudos siekimo ir nuolatinio lenktyniavimo egzistuoja kitos vertybės – širdies vertybės. Silpnas ir atmestas žmogus kviečia į paprastą buvimą, švelnumą, įsiklausymą ir ištikimybę.

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės – tai susitikimų bendruomenės, kurių nariai reguliariai susitinka tam, kad vis labiau stiprintų tarpusavio ryšius, dalintųsi sunkumais ir viltimis, drauge švęstų, melstųsi. Tarp susitikimų nepamirštame vieni kitų: skambiname, svečiuojamės, drauge vykstame į piligrimines keliones, rengiame vasaros stovyklas.

„DIEVO SODAS“ – viena iš dešimties „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių, esančių Lietuvoje ir besiglaudžianti prie šv. Jono Bosko parapijos.

Visuomet laukiame naujų narių!

Anoniminių alkoholikų savipagalbos grupė renkasi mūsų parapijos patalpose. Susitikimai yra anonimiški ir atviri visiems, ieškantiems pagalbos dėl priklausomybės nuo alkoholio.

Iš AA preambulės:

Anoniminiai Alkoholikai – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo.

Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei nario mokesčio. Mes išsilaikome iš savo pačių įnašų.

Anoniminių alkoholikų draugija nesusijusi su jokiomis sektomis, tikybomis, politika, organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčių, neremia jokių judėjimų ir jiems neprieštarauja.

Mūsų pagrindinis tikslas – būti blaiviems ir padėti kitiems alkoholikams pasiekti blaivybę.

Jeigu tu turi problemų su alkoholiu ir nori mesti gerti, – esi laukiamas.

Vaikus ir jaunimą kviečiame dalyvauti vasaros stovyklose. Stovyklos organizuojamos pagal Don Bosko auklėjimo dvasią — laukia žaidimai, sportas, kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos ir dvasinės veiklos.